Madridas. Delikatesu vadinami grybai yra viena brangiausių natūralios kilmės prekių pasaulyje. Nepaisant tradicijų auginti triufelius Prancūzijoje ar Italijoje, Ispanija įsitvirtino rinkoje kaip šio produkto eksporto lyderė.

Triufeliai paklausūs ne tik Europoje, bet ir JAV, Japonijoje, Jungtinių Arabų Emyratuose. Savo plantacijomis gali pasigirti Australija, Argentina. Net triufelių auginimo tradicijas turinčios šalys nusileidžia tam tikriems Ispanijos regionams, kurie pasižymi išskirtiniu dirvožemiu ir klimato sąlygomis, rašo portalas freshplaza.com.

Šiuo metu Ispanija išgyvena triufelių, vadinamų juodaisiais deimantais, verslo bumą ir jų augimvietės nuolat plečiasi, o derlius siekia iki 45 tonų per metus. Šalies virtuvėje šie pagardai nėra populiarūs, todėl apie 95 proc. derliaus yra eksportuojama. Pagrindiniai ispaniškų triufelių pirkėjai yra Prancūzija ir Italija, kurios importuoja grybus vidaus rinkai, taip pat tolesniam platinimui po pasaulį.

Komerciškai naudingos ne visos grybų rūšys, o patrauklias skonines savybes labiausiai lemia auginimo aplinka. Jiems tinka ne bet koks dirvožemis. Nešvariuose, apleistuose miškuose triufeliai neauga. Anksčiau, kai žmonės naudojo medžių krituolius kaip malkas, miškai buvo išvalomi natūraliai. Šiandien augimvietės prižiūrimos žmonių. Jos yra tręšiamos, ravimos nuo piktžolių, sausros atveju – liejamos, kontroliuojamas žolės augimas, genimos medžių šakos, kad netrūktų saulės. Dėl šios situacijos Ispanijoje tik 1 proc. triufelių augimviečių yra laukinės, visi kiti plotai – užveisti dirbtinai, ąžuolų ar jų kelmų šaknis užkrečiant grybiena.

Substratas – pagrindinis triufelių auginimo veiksnys, užtikrinantis, kad vaisiakūniai augtų apvalūs ir gerų skoninių savybių. Svarbu, kad dirvožemis būtų purios tekstūros, jo pH – 7,5–8. Naudojamos įvairios technologijos, kurios pagerina vandens sulaikymą ir deguonies prisotinimą. Taip pat kontroliuojamas dirvos mineralizacijos lygis, nes triufeliams reikia mažai fosforo ir daug kalio. Pasodinti jauni medeliai po trijų metų užaugina po vieną triufelį per metus, derlių galima rinkti po 6–7 metų, o augimo pikas pasiekiamas po 12–20 metų.

Gamybos išlaidos padengiamos, jei pardavimo kaina viršija 250 Eur/ kg, nors ji gali siekti ir 500 Eur/kg. Galbūt dėl šios priežasties dalis ispanų triufelių augintojų, grybų paieškoms naudojantys apmokytus šunis, savo laukuose yra įsirengę stebėjimo kameras.

Vartotojams tai nėra labai brangus produktas, nes maisto gamyboje triufelis naudojamas kaip prieskonis, o ne pagrindinis patiekalų ingredientas. Kainą įtakoja ne tik auginimo kaštai, bet ir išlaidos, patiriamos norint išsaugoti produkto šviežumą po derliaus nuėmimo. Būtina nuolat palaikyti žemą aplinkos temperatūrą, o produkto galiojimo laikas yra tik 15 dienų.

Europietiškoms triufelių rūšims rimtą konkurenciją kelia kiniški grybai, tačiau, anot specialistų, identiška – tik išvaizda, bet ne skonis bei aromatas. Europos rinkoje tarp gurmanų labiau vertinami būtent šiame žemyne išauginti triufeliai, kurie gali būti netobulos apvalios formos, tačiau tai nesudaro problemų, jei produktas susmulkinamas maisto gamybos metu.

MŪ inf.