Radviliškio r. Ūkininkui Gyčiui Narbutui nepatinka būti tokiam, kaip visi, ir ūkininkauti taip, kaip dauguma Lietuvos ūkininkų. Jo laukuose neauga rapsai, nėra ir vienų kviečių pasėlių, o suskaičiuoti auginamus augalus rankų ir kojų pirštų neužtektų. Jo taikomų sprendimų ir technologijų nedažnai sutiksi kituose ūkiuose. 

Kurti ūkį gimtinėje beveik nuo nulio Gytis Narbutas pradėjo daugiau kaip prieš du dešimtmečius, grįžęs iš Danijos, kur porą metų dirbo mišriame kiaulininkystės krypties ūkyje. „Tėvukas dirbo kolūkio agronomu, tai laukus nuo mažens mačiau, galbūt taip savaime ir susiformavo mintis ūkininkauti“, – kodėl svetur uždirbtus pinigus nusprendė investuoti į ūkio kūrimą, aiškina pašnekovas.

Šiuo metu ūkininkauja 400 ha plote, iš jų 100 ha priklauso broliui Benui, kuris visą ūkio valdymą patikėjęs Gyčiui, o pats prisijungia tik per javapjūtę. Visi laukai iki 10 km spinduliu plyti aplink Mažulių kaime kuriamą ūkio bazę (pastatai ir buvusios karvių fermos anksčiau priklausė Šeduvos aukštesniajai žemės ūkio mokyklai).

Tiesioginės sėjos šalininkas

Ūkininkavimo pradžioje Gytis dirbo įprastai – dirvas arė, paskui pirmasis rajone pradėjo skusti, augino tradicinius augalus pagal tradicines technologijas (tręšė mineralinėmis trąšomis, purškė augalų apsaugos produktais).

Derliais nesiskundė, tačiau viena liūtis pavasarį, išplovusi didelius žemės plotus dirbtoje dirvoje privertė susimąstyti ir domėtis, ką daro ne taip. „Suvokiau, kad galima ir reikia ūkininkauti kitaip“, – prisipažįsta ūkininkas, iš esmės pakeitęs taikomas technologijas ir auginamas kultūras.

Pasak jo, žemės dirbimas – didelių įdėjimų technologija, kuriai reikia daug darbo, daug purškimo, tręšimo. Patiriama daugiau streso, nes įdėjus daugiau, norisi gauti didesnį derlių ir pelną, tačiau, atskaičius visas sąnaudas, pelno dalis lieka nedidelė. Tad prieš aštuonerius metus pradėjo bandyti tiesioginės sėjos (No-till) technologiją – porą metų nuomojosi Horsch Avatar sėjamąją ir sėjo ja keliuose laukuose.

„Pasėliai gerai augo, tad nemačiau prasmės daugiau žemės dirbti. Dabar jau šeštas sezonas, kai visi laukai apsėjami tiesiogiai“, – sako Gytis, savo ūkį pristatantis kaip regeneracinį, kuriame didžiausias dėmesys skiriamas dirvožemio atkūrimui ir gerinimui.

G. Narbutas turi jutubo kanalą, pavadintą „No-till akademija“, kur dalijasi savo patirtimi, bandymais ir pastebėjimais, rodo laukus, analizuoja dirvožemio pokyčius, pristato darbus.

Pagrindas – daugianariai pasėliai

Pradėjęs taikyti tiesioginę sėją, atsisakė rapsų, nes šiaudai ant dirvos paviršiaus jiems nepatiko (neaugina jų jau ketverius metus), stengiasi nesėti ir vienos kultūros augalų. Vieninteliams žieminiams miežiams, kurie subręsta ir kuliami anksčiausiai, lig šiol nerado tinkamo kompaniono, tad tik jie laukuose vieni auga. Tačiau planuoja jų plotus mažinti, nes viena kultūra be kitų augalų prastai dera, be to, daugiau nepageidaujamų žolių priauga.

Didžioji dauguma grūdams ar sėkloms (ūkis specializuojasi žolių sėklininkystėje) skirtų augalų dera daugianariuose pasėliuose. Pavyzdžiui, žieminiai kviečiai auga su žieminiais vengriniais vikiais, ruginiai vikiai – su rugiais ir žieminiais kvietrugiais, linai – su garstyčiomis, ridikais, kvietrugiais, grikiais, kmynais.

Žieminius ir vasarinius vikius jis vadina tinkamiausiais jo technologijoje, jie naudmenų struktūroje sudaro nuo 30 iki 50 proc., priklausomai nuo metų (į tą patį lauką sugrįžta kas 3 metus). Dirvožemiui naudingi ir daugiamečiai augalai, tad augina sėkloms nemažai liucernų, gargždenių, esparcetų, naudmenų struktūroje turi ir daugiamečių pievų.

„Didžiausias dirvožemio atkūrimas vyksta auginant kuo daugiau įvairių augalų, sėjant posėlius, tarpinius pasėlius, svarbiausia, kad visada dirvožemyje būtų gyvų šaknų. Auginant pasėlius žalinimui, reikia sėti kuo daugiau įvairesnių augalų. O kalbant apie augalus, kurių derlius bus imamas, galvosūkis didesnis, bet svarbiausia, kad sėklos subręstų tuo pačiu metu, tačiau skirtųsi forma, dydžiu“, – pastebi save savamoksliu agronomu vadinantis G. Narbutas, auginantis per 20 skirtingų augalų.

Pasak ūkininko, dirvožemį labai alina mineralinės trąšos, cheminiai augalų apsaugos produktai. „Kuo daugiau tręšiama, tuo daugiau anglies dirvoje sudeginama, mažėja ir humuso kiekis. Kai trąšų nenaudojama, dirvožemyje natūraliai vyksta regeneracija“, – ne tik iš daugybės perskaitytų knygų, bet ir iš patirties žino Gytis, nuolat stebintis dirbamų laukų pokyčius. Lig šiol mažinęs mineralinių trąšų kiekius, šiemet jų visai nenaudojo, atsisakė ir visų augalų apsaugos produktų, išskyrus herbicidus prieš sėją, be jų taikant tiesioginę sėją sunku išsiversti.

„Ne tik agrochemijos įmonėms, bet kartais ir pats sau esu nenaudingas, nes reikia labai daug domėtis ir mokytis, kaip gauti derlius ir dirbti pelningai. Nors pasitaiko sunkių momentų ir kai kurie laukai atrodo tragiškai, tačiau tvirtai žinau, kad einu teisinga linkme. Kad mano technologija veikia, rodo ir kintanti dirvožemio, netgi smėlingo, struktūra. Man artimos ekologinės idėjos, noriu ūkininkauti tvariau, sveikiau. Be to, nepatinka būti tokiam, kaip visi, ir daryti, kaip visi“, – sunkesnio ūkininkavimo kelio pasirinkimą aiškina G. Narbutas.

Visą straipsnį skaitykite rugpjūčio mėn. žurnale „Mano ūkis“.