Kupiškis. Vyriausybė turi puikią progą padėti pieno sektoriui, prisidėdama prie Europos Sąjungos skirtos paramos, tačiau to nedaro. Dėl to jau sujudo ir Seimo nariai, netyli ir patys ūkininkai.

„Tokių nusivylusių ir piktų žmonių, kokie buvo žiemą, galvojau daugiau nematysiu. Bet tai, ką dabar matau, net nežinau, kaip apibūdinti. Visiška neviltis“, – sako Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) prezidentė Renata VILIMIENĖ, kuri iš aktyvios pienininkystės jau baigia pasitraukti.  

Sakote, kad pieno sektorius toliau grimzta į dugną. Kokia šiuo metu situacija?

Situacija tokia pati, kokia buvo sausį. Pieno kainos tokios pat žemos, o pašarų ir jų priedų kainos išlikusios aukštos. Gana vėlai prasidėjęs lietus mūsų situacijos dėl žolinių pašarų nepakeitė – neturime gero atolo. Žinoma, yra vietovių, kur lietaus buvo ir ūkininkai daugiau prišienavo, bet 70 proc. mūsų dėl žolinių pašarų turės didelių bėdų. Geriausiu atveju jų užteks pusei žiemos.

Šiuo momentu valstybė dar galėtų pristabdyti pieno ūkių griuvimą per paramą – Europos Komisija leido prie ES skirtų lėšų pieno ūkiams pridėti ir 200 proc. papildomą valstybės finansavimą. Bet to nedaroma. Kaip mes atrodome Europoje? Nuvažiavo mūsų delegacija į Briuselį pas žemės ūkio komisarą, jis ir jo komanda suprato, kad mums bėda, skyrė paramą ir išimties tvarka leido prisidėti valstybei. Tačiau ji išdalijo europinius pinigus, o pati neprisidėjo. Europa supranta, kad Lietuvos pienininkams bėda, o Lietuva pati nesupranta? Nors nemėgstu sąmokslo teorijų, tačiau man peršasi mintis, kad viskas daroma tikslingai – sunaikinti nieko nedarant. Per liepą Lietuvoje neliko beveik 1 500 karvių, beveik pusė ūkių jų turėjo 20 ir daugiau!

Dabar turiu daugiau laiko, tai paanalizavau statistinius duomenis. Lietuvos vidutinė pieno supirkimo kaina nuo Europos vidurkio skiriasi 10, nuo kai kurių šalių – 20 ct/kg. O visi dirbame toje pačioje laisvoje rinkoje... Mums sako didinti bandas ir bus gerai. Bet juk nėra gerai nei man su 25 karvėmis, nei 100 karvių turintiesiems, nei bendrovėms, kurios turi dar daugiau gyvulių. Ir man siūlo lįsti į dar didesnes bėdas. Sako kooperuotis, tad bus gerai. Aš kooperatyvui priklausau, kas iš to? Nekooperuotas ūkininkas, pridavęs 1 t, gauna daugiau nei mūsų kooperatyvas, nuvežęs 50 t prie įmonės vartų. Beje, apie šitą situaciją pati kalbėjau pavasarį susitikime prezidentūroje. Manęs atidžiai klausė ir teiravosi, ar turiu įrodymų ir galiu juos pateikti, nes kraipo galvas, kad taip negali būti. Viską pateikiau, bet tuo viskas ir baigėsi. Tuomet prezidentūroje taip pat siūlėsi mums padėti inicijuojant Rinkos reguliavimo įstatymą, tai mums tikrai būtų didelė pagalba, bet ir šiuo klausimu tylu.

Seimo nariai ir žemdirbių asociacijos vienbalsiai sutinka – turi būti išnaudota galimybė prie ES skirtų lėšų pieno ūkiams pridėti ir valstybės papildomą finansavimą. Ar girdėjote žemės ūkio ministro K. Navicko argumentus, kodėl to nedaroma?

Vieną kartą, kai žurnalistė klausė ministro, ar kreipsis dėl prisidėjimo į Vyriausybę, girdėjau – jis nemato poreikio. Tai šokiravo. Europa mato poreikį, o žemės ūkio ministras – ne. Valstybė dar galėtų gelbėti mus, bet to nedaro. Todėl nuoširdžiai sakau – tikiu, kad tai daroma specialiai. Kito logiško paaiškinimo neturiu.

Jūsų manymu, tai, kas vyksta, galimai sąmoningi veiksmai, turint tam tikrų ketinimų?

Dažnai pas mus mėgstama prisidengti Europa – neva jai mūsų nereikia. Bet jeigu mūsų Europai nereikėtų, jie ir paramos neduotų. Todėl Europa, skyrusi paramą ir leidusi Lietuvai dar remti pieno sektorių, mano vertinimu, nori išsaugoti Lietuvos smulkius ir vidutinius pieno ūkius, apie kuriuos ir kalbėjome nuvykę į Briuselį.

ŽŪM vis kartoja, kad davė mums 8 mln. eurų, bet juk šios paramos negavo jaunieji ūkininkai, ekologiniai ūkiai – būtent tie, kurie turėtų būti prioritetas. Tad net neetiška sakyti, kad parama skirta. Šiuo metu lėšų paskirstymas kitoks, jie jau gaus tos paramos, bet pinigų nedaug – jie jau neišgelbės. Tačiau jeigu Vyriausybė prisidėtų dar 200 proc., tai 30 mln. Eur situaciją keistų – smulkūs ir vidutiniai ūkiai galėtų nusipirkti šienainio ir jie dar peržiemotų.

Pavasarį kažką vėl reikėtų galvoti, bet gal kažkas keistųsi į gera. Dabartinė pieno supirkimo kaina ir ta menka parama mums niekaip neleidžia nusipirkti pašarų. Ir baisiausia, kad jaunimas, kuris perėmė tėvų, senelių ūkius, priversti arba naikinti dalį bandos, arba prieauglį. Pavasaris be prieauglio turės dar didesnių pasekmių kitais metais. Iš dviejų blogybių pasirinko mažesnę, kad tik išgyventų žiemą, bet blogas to pasekmes pajusime 2024 m. pavasarį ir vasarą.

Kas, jūsų akimis, šiuo metu galėtų ir turėtų sustabdyti pieno sektoriaus byrėjimą?

Byrėjimą, pagal dabartinę situaciją, galima būtų nebent pristabdyti. Manyčiau, padėtų iki pavasario atsiradęs Rinkos reguliavimo įstatymas, kuris numatytų procentus pieno kainos grandinėje. Tai būtų reikalingiausias žingsnis, bet gi jo nebus, net neverta apie tai svajoti. Todėl šią dieną valstybės prisidėjimas 200 proc. parama prie Europos skirtos paramos bent pristabdytų byrėjimą – tai leistų ūkiams peržiemoti. O kitais metais jau bus kita istorija ir gal kas nors keisis, bent jau gal gamta neskriaus. Jeigu valstybė to nepadarys, bus prielaidų sąmokslo teorijoms pasitvirtinti. Beje, įdomu tai, kad susidaro labai patrauklios sąlygos sofos ūkininkams – gali parduoti žolę, gauti žaliojo dyzelino neaugindami gyvulių, žodžiu, yra daug landų jiems gerai gyventi.

O juk galėtų būti viskas kitaip. Pažiūrėkite, kaip visam žemės ūkio verslui buvo gerai, kai pernai metų pradžioje pieno kainos buvo geros. Koks buvo pakilimas, ypač pašarų priedų pardavėjams, nes tada ūkininkai, ypač mažesnieji, neinantys į modernizavimą, pirmiausia pirko skanesnį kąsnį karvutėms. Tada ir primilžis didėjo, pajamos augo ir visas ratas sukosi, visi ieškojo, kur dar karvių nusipirkti. Bet prieš sistemą nepapūsi. Ir kai dar gamta prieš mus atsisuko, tai dviejų krizių išgyventi niekaip nepavyks.