Širvintos. „Išgyvename stagnaciją, ožkininkystės perspektyvų Lietuvoje nematyti“, – teigia stambiausia šalies ožkų augintoja Dalia Ėmužytė, Lietuvos pieninių ožkų augintojų asociacijos vadovė.

Prieš dvejus metus jos įvardytas Asociacijos tikslas „išlikti“ kol kas vykdomas. Tačiau situacija bloga, pramoninės ožkininkystės, pasak D. Ėmužytės, nebeliko, yra tik šeimos, auginančios po kelias ožkas savo reikmėms.

„Tokių ūkių, kurie gamina produkciją ir ją realizuoja, liko vienetai“, – sakė augintoja.

Žemės ūkio duomenų centro (ŽŪDC) duomenimis, iš viso Lietuvoje rugsėjo 1 d. buvo registruotos 14 652 ožkos, laikytos 3 151 ūkyje. D. Ėmužytė savo ūkyje Griciūnuose (Širvintų r.) laiko apie 500 ožkų – tai vienintelis tokio dydžio ožkų ūkis šalyje.

Antrame pagal dydį ūkyje yra 190 ožkų (Vilniaus r.), dar trijuose – truputį daugiau nei po 100 ožkų. 1 800 laikytojų turi 1–2, 762 – 3–5 ožkas.

Kodėl taip atsitiko, kad ožkininkystė vis labiau traukiasi, žinoma ožkų augintoja turi savo nuomonę.

Teigdama, kad neturi ko prarasti, ji drąsiai ir atvirai kritikuoja veislininkystės taisykles kuriančius klerkus ir ragina keisti valstybės požiūrį į gyvulininkystę, ypač – į veislininkystę.

„Mūsų asociacija labai daug darė, kad laikytojai pirktų ne bet kokias, o veislines ožkas. Jos duoda daugiau ir liesesnio pieno, iš kurio pagaminami skanesni produktai. Daug metų dirbau dėl šios idėjos, turėjome 80 narių. Net močiutės kaime, nors turėdavo tik 3–5, bet veislines ožkas! Įrodėme, kad veislinė ožka daug naudingesnė už mišrūnę.

Žmogus, nusipirkęs veislinę ožką, parašydavo vienkartinį prašymą dalyvauti veisimo programoje. Asociacija galėdavo vesti kilmės knygas, išduoti kilmės pažymėjimus ir visa kita. Bet labai protingi žmonės agentūrose ir ministerijose nutarė pakeisti taisykles, subsidijos kilmės knygos vedimui buvo sumažintos per pusę, nepaisant to, kad viskas brangsta. Neva tokie buvo Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto skaičiavimai. Dabar dirbame už ačiū, na, gerai – už 2 eurus, tiek skiriama už įrašus kilmės knygoje.

Negana to, priimtas nutarimas, kad ūkininkai turi rašyti paraišką dėl dalyvavimo veisimo programoje kiekvienais metais, o tą paraišką sudaro 9 lapai, kuriuose prirašyta tiek visko... Juos reikia nuskenuoti, užpildyti, pasirašyti, atsiųsti. Kaip manote, kiek kaimo močiučių, kurios turi tris ožkas, bet neturi nei skenerio, nei spausdintuvo, skaitys 9 lapus, kurių turinio didelės dalies net nesupranta? Jos iškart pareiškia, kad „aferoje“ nedalyvaus. O mes be šitų paraiškų negalime nei kilmės dokumentų vesti, nei gyvulių vertinti.

Taip iš mūsų 80 narių, dalyvavusių veisimo programoje, liko 10, taigi, subsidijos kitais metais dar labiau sumažės ir tai reiškia, kad Asociacijos kitais metais neliks.

Visiems veislininkystės reikalams tvarkyti sukurtas milžiniškas mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas aparatas (NMA, ŽŪDC, Žemės ūkio agentūra), kuris sukuria įvairiausių taisyklių savo egzistavimui pateisinti, ir jiems niekas pinigų, manau, nemažina. Negražu, švelniai sakant.

Jeigu mūsų nereikia – taip ir pasakykite. Bet tuomet ir savo atlyginimus susimažinkite.

Anksčiau bent gyvulininkystės parodos įnešdavo daugiau gyvybės į ožkų augintojų gyvenimą, būdavo tas variklis, kuris suteikdavo didelį moralinį pasitenkinimą, nes dėl gyvulių į parodas ateidavo didelė dalis žmonių. Su nostalgija prisimenu praėjusių metų Gyvulininkystės parodą – buvo daug gyvulių, lankėsi tūkstančiai žmonių, jiems buvo viskas įdomu. Bet, regis, net pati gamta atsuko nugarą šiam sektoriui, dėl užkrečiamųjų ligų grėsmės renginiai su gyvais gyvuliais yra uždrausti.

Nėra lankytojų – nėra ir pirkėjų, nors su kolege Renata pagaminome daug ožkų pieno produkcijos. Taigi, ir finansine prasme paroda nebuvo sėkminga. Tris dienas turėjau keltis 4 val. ryto, kad spėčiau pamelžti ir pašerti gyvulius ir atvažiuoti 100 km į parodą. Natūralu, kad norėčiau ir uždarbio iš to turėti, deja, šįkart patyrėme tik išlaidų. Juk teko ir už kelius mokėti, kurą pilti ir t. t. Organizatoriai įrengė stendą ir davė šaldytuvą, bet mums, ožkų asociacijai, to yra per maža. Mums labai sunku uždirbti pinigus.

Leiskite mums daryti specializuotas parodas ir mes padarysime taip, kaip mums atrodo geriausia dėl mūsų sektoriaus. Juk parodos turi būti naudingos.

Ožkų produkcija labai vertinga, skani, bet ne visiems įperkama, nes ožkų ūkiai labai imlūs investicijoms – reikia patalpų, melžimo įrangos, sūrinės, brandinimo kameros, šaldytuvų ir automobilių su šaldymo įranga produkcijai vežti. Ožius reproduktorius tenka labai brangiai pirkti užsienyje. Tad rizikuoti imti paskolas ir bandyti vystyti ožkininkystę retas kuris galėtų ryžtis. Todėl netolimoje perspektyvoje lietuviško ožkos sūrio skonį galime pamiršti.“