Zarasų r. Jau apie 16 metų Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Zarasų skyriui vadovaujantis Darius Viliūnas sako, kad ūkininkų kasdienybė – tarsi banguojanti jūra. Pasitaiko ir cunamių.

Su Dariumi kalbamės apie atstovavimą ūkininkams, vietos iniciatyvas ir Zarasų rajono ūkininkams kylančius išbandymus.

Kas paskatino vadovauti LŪS Zarasų skyriui?

Vadovauti LŪS Zarasų skyriui paskatino prieš tai buvusi pirmininkė, jau tada ji buvo garbingo amžiaus. Nelabai buvo norinčių visuomeniniais tiksliais dirbti.

Kituose rajonuose net konkurencija yra, daug kas nori imtis šios veiklos, bet pas mus taip nėra. Tad taip ir užsibuvau čia jau apie 16 metų (juokiasi).

16 metų – nemažai. Kokių pokyčių per tiek laiko įvyko?

Skyriuje gal apie 30 proc. padaugėjo narių. Jaunimo turime, bet mažiau, daugiau vyresnių ūkininkų. Jaunimą labai sunku pritraukti, pas mus jis pasyvesnis, net susitikimuose ir renginiuose ne visada dalyvauja.

Kalbant apie rajoną, pas mus anksčiau vyravo 10–20 karvių ūkiai, o dabar daugiausia plėtojama mėsinė galvijininkystė ir avininkystė. Dabar mažai liko pieno ūkių, kuriasi tik mėsinės galvijininkystės arba augalininkystės.

Kas šioje veikloje jūs labiausiai įkvepia?

Kai pasieki užsibrėžą tikslą ir jis vėliau duoda rezultatą. Pavyzdys – protesto akcija Vilniuje su traktoriais, kai priešinomės vykdytai politikai, mums kurtiems įstatymams.

Zarasų krašte turime ir vietos projektų, kurie teikia naudos ir duoda rezultatą. Vienas jų – apie 700 tūkst. Eur projektas, kuriuo siekėme skatinti jaunus žmones užsiimti gyvulininkyste Gražutės ir Sartų regioniniame parke. Jiems buvo dovanojami galvijai ir avys. Šiuo projektu pavyko ir kraštovaizdį pagerinti, ir vietos gyventojų pajamas padidinti.

Taip pat turime trumpųjų maisto tiekimo grandinių projektą, kuris vis dar vyksta.

Kaip Ūkininkų sąjungos skyrius pasistatėme mėsinių galvijų skerdyklą. Dauguma ūkininkų nori patys mėsą susitvarkyti, supakuoti ir parduoti, tad nusprendėme statyti skerdyklą. Be to, kur nors kitur transportuoti galviją, kad jį paskerstų, yra brangu ir užima daug laiko.

Taigi teikiame skerdimo paslaugą tiems, kurie nori parduoti savo produkciją.

Ko reikalauja lyderystė?

Laiko. Tam reikia skirti laiko. Būna, kad dalį jo atimi iš savo ūkio, šeimos. Todėl ši veikla tau turi būti įdomi, kitaip būtų sunku ja užsiimti. 

Ar turite sektinų pavyzdžių iš žemės ūkio bendruomenės?

Neturiu, bandau iš visų LŪS pirmininkų imti gerą pavyzdį. Juk kiekvienas turi gerų savybių.

Kaip manote, kas svarbiausia, norint pelnyti kitų ūkininkų pasitikėjimą?

Manau, pastangos. Svarbu, kad ūkininkai jas matytų ir suprastų, jog stengiamasi dėl visų, o ne dėl mažo rato.

Ne visada pasiseka padaryti tą, ką esi užsibrėžęs. Juk negali 100 proc. būti idealus ir viską pakeisti, bet gali stengtis tai daryti, teikti siūlymus, piketuoti.

Kokių išbandymų kyla Zarasų krašto ūkininkams?

Šiemet labai prastai su grūdų kainomis, mėsos supirkimo kainas irgi skaudžiai sumažino. Pas mus nederlingos vietovės, todėl mes neužauginame tiek produkcijos, kiek ūkininkaujantieji derlingose žemėse.

Kitas dalykas – prastos melioracijos sistemos. Nežinau, kaip šią problemą reikės išspręsti ateityje, nes jos genda tiesiog akyse, o joms sutvarkyti reikia milžiniškų lėšų.

Taip pat biurokratija, valdžios pasikeitimai. Neseniai pasikeitė ministras, tad neturime pastovumo, viskas nuolat keičiasi.

Iššūkių kelia ir orai: vienais metais sausros, kitais – šlapia, kaip kad šiemet buvo.

Kas vis dėlto blogiau – nenuspėjimas oras ar biurokratija?

Manau, biurokratija.

Ūkininkas supranta, kad oro jis negali pakeisti, todėl lengviau tai priima ir susitaiko su nepalankiomis sąlygomis. O biurokratija – tai yra kažkas tokio, kam turėsi skirti daugiau laiko, dėl ko galimai patirsi išlaidų. Neretai dėl biurokratijos nespėji atlikti kokių nors ūkio darbų, o tai atsiliepia galutiniam rezultatui.

Popierizmo prasme biurokratijos nemažėja, bet gal kažkiek biurokratų požiūris į ūkininkus keičiasi. Valstybinėms institucijoms jau nebeatrodome kaip potencialūs nusikaltėliai (juokiasi). Tai džiugina.

Kokia šiandien yra Zarasų krašto ūkininkų bendruomenė – aktyvi ir vieninga ar labiau pasyvesnė?

Lyginant su aplinkiniais rajonais, pas mus ūkininkai daugiau pasyvesni. Norint  prisikviesti, vien laiško ar žinutės parašyti neužtenka, reikia dažnai bent paskambinti.

Aišku, kai būna visuotinės akcijos, piketai, pavyzdžiui, kai reikėjo į protestą važiuoti su traktoriais, tai jų neteko skatinti, patys buvo labai užsidegę. Tačiau kai reikia vietinius reikalaus spręsti ar į susirinkimą ateiti, reaguoja pasyviau.

Ką reikėtų daryti, kad taptų aktyvesni?

Nežinau. Jeigu žinočiau, jau būčiau tai padaręs.

Gal turi kartos pasikeisti, nes pas mus yra nemažai vyresnių narių, kurie turi kompleksų ir jaučiasi nepakankamai kompetentingi, nelabai tiki, kad jų balsas gali būti išgirstas. Aišku, tai po truputį keičiasi, bet labai lėtai.

O ar daugėja jaunų žmonių, norinčių ūkininkauti Zarasų rajone?

Nepasakyčiau, kad daugėja. Atsiranda vienas kitas, kuris išsinuomoja kokį sklypelį iš sofos ūkininkų.

Aišku, dabar pradėti ūkininkauti sunkiau. Kai aš pradėjau, buvo lengviau, žemių buvo daugiau, galėjai plėstis. O dabar reikia labai pasukti galvą, kuo užsiimti, kad turėtum užtikrintas pajamas.

Dažniausiai pas mus jaunimas turi papildomą darbą. Omenyje turiu tuos, kurių tėvai neūkininkauja ir kurie nori nuo nulio pradėti – taip, kaip aš.

Jei tėvai ūkininkauja, tai situacija kitokia, nes vaikai dažnai perima ūkius.

Paminėjote sofos ūkininkus. Jų Zarasų rajone nemažai.  Gal situacija keičiasi?

Jų mažiau, bet yra. Sofos ūkininkai gyvena iš to, nes daugiamečių pievų pastaruoju metu labai reikia.

Kitas nelabai geras dalykas, kad atsirado jaunųjų sofos ūkininkų. Taip nutiko, kai valstybė pradėjo mokėti išmokas jauniesiems ūkininkams. Projektai pildomi vaikų vardu, tokiu būdu bandoma pasinaudoti parama.

Su kuo galėtumėte sulyginti ūkininkų kasdienybę?

Su banguojančia jūra. Atrodo, pasieki rezultatą ir gali kurį laiką nurimti, atsikvėpti, bet staiga šast – tarsi iš giedro dangaus tai lyti pradeda, tai pakeitimų ar koks įstatymas naujas atsiranda. Ir vėl banga kyla.

Tai cunamių dažnai pasitaiko?

Nedažnai, per metus vienas ar du. Tai atvejai, kai reikia greitų ir radikalių sprendimų, kai susirenka LŪS skyrių pirmininkai ir tariasi, ką ir kaip daryti.

Tokių atvejų dažniau pasitaikydavo, kai žemės ūkio ministrai būdavo niekaip nesusiję su žemės ūkiu.

Dėkoju už pokalbį.