Kauno r. Ekologinio ūkio savininkas, žemės ūkio kooperatyvo „BIO LEUA“ direktorius Nikolajus DUBNIKOVAS svarsto, kodėl taip vangiai Lietuvoje populiarėja ekologiški produktai, kodėl didžioji dalis ekologiškai užaugintų grūdų išvežami į užsienį, o ekologiškų galvijų užauginama kelis kartus daugiau negu jų paskerdžiama skerdyklose:

„Aktyviai dalyvauju Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos veikloje, iš šios asociacijos iniciatyvų atsirado ir žemės ūkio kooperatinė bendrovė „BIO LEUA“, kurios pagrindinis tikslas – efektyviai realizuoti Lietuvos žemės ūkio produkciją tiek šalyje, tiek už jos ribų. Pastaraisiais metais tiek ekologinės gamybos plotų, tiek šia veikla užsiimančių ūkių skaičius stabilizavosi. Kodėl? Todėl, kad galimybė gauti išmokas naujiems pareiškėjams yra nulinė. Bet tai tikrai ne pagrindinė priežastis, kodėl nedaugėja ekologinių ūkių. Pirmiausia, ekonomika neskatina ekologiškai ūkininkauti. Nes ekologiškai ūkininkaudamas rizikuoji daug daugiau negu chemizuotas ūkis, eini į nežinią. Išmoka yra tik stabilizuojanti, palaikanti, padrąsinanti priemonė.

Didžioji ekologiškai užaugintų grūdų dalis eksportuojama. Pernai šalyje buvo supirkta 200 tūkst. t ekologiškų grūdų ir faktiškai viskas išvežta. Reiškia, esame žaliavos augintojai. Lygiai ta pati situacija ir su galvijais. Ekologiškai užauginamų galvijų skaičius auga, bet ekologiškai paskerstų galvijų kiekis yra mažas. Pavyzdžiui, 2019 m. buvo užauginta beveik 12 tūkst. galvijų, o skerdimų skaičius ekologiškų galvijų skerdyklose nesiekė nė 4 tūkstančių. Vietiniai mūsų perdirbėjai į ekologišką galvijieną žiūri skeptiškai. Jei ir nuperka iš mūsų galvijus, tai pridėtinės vertės kaip ir negauname. Taip išeina, kad auginame neaišku dėl ko.

Panaši situacija ir su ekologišku pienu – jo primelžiama daug, bet didžiąja dalimi jis superkamas kaip įprastinis pienas. Išvada tokia – nors daug kalbama apie sveiką maistą, dabartinė perdirbimo ir realizacijos sistema niekaip neskatina vartotojo rinktis ekologiškus produktus.

Kaip ekologiški produktai patenka pas vartotoją? Sakyčiau, Lietuvoje judėjimo kryptis yra visiškai priešinga negu senosiose Vakarų Europos šalyse. Ten vartotojai ieško sveiko, ekologiško produkto. Ir daugiau lemia ne finansai, o supratimas, kad sveikai maitindamasis gyvensi geresnį gyvenimą. Lietuvoje vektorius visiškai priešingas – produktai (ir juos gaminantys ūkininkai) priversti ieškoti vartotojų. Gal tai lemia ir žemesnės žmonių pajamos: pirmiausia visi skaičiuoja pinigus, todėl prisiperka bet kokio šlamštmaisčio.

Atrodo, gaires mokslininkai nupiešė, ministerija pinigų duoda – belieka kurti trumpojo maisto grandines. Tačiau su 125 tūkst. (tokia parama numatyta vienam trumposios maisto grandinės kūrimo projektui) įeiti į rinką – nerealu, tai per maži pinigai. Žmonės, žinantys situaciją, tvirtina, kad be 300–500 tūkst. eurų geriau nė nepradėti. Mūsų kooperatyve yra 25 nariai, bet net ir visi kartu nesame tiek finansiškai pajėgūs, kad galėtume savais pinigais svariai prisidėti prie projekto įgyvendinimo.

Nors esu optimistas, bet kai paklausau mokslininkų ir ministerijos specialistų, mane apima skepticizmas: skraido kažkur aukštai, šneka gražiai, o naudos iš to – nepykite, mažai. Kiek galima mus mokyti? Mokausi ir mokausi visą gyvenimą, nors jau tuoj į pensiją laikas išeiti. Nepadeda tie mokymai. Reikia konkrečių žingsnių.

Prieš 2–3 metus buvo gausu ekologų suėjimų, kuriuose kalbėjomės, kad būtų puiku tiekti ekologišką maistą darželiams. Kas iš to? Per visą Lietuvą atsirado 9 tokie darželiai. Ar įsivaizduojate, kokia turi būti logistika, norint juos aprūpinti ekologiškais produktais? Bėgama prieš traukinį, niekas neparuošta. Rengdami projektą ir siekdami finansavimo vaikučių maitinimui, niekas nepasidomėjo, ar realiai yra tų produktų. Pradėti nuo vaikų maitinimo būtų labai logiška – užaugę tokie vaikai jau patys ieškos ekologiškų produktų. Taip pat ekologiškiems produktams prioritetai turėtų būti teikiami kariuomenėje, ligoninėse ir t. t.

Stengiamės, dirbame, bet turime krūvą problemų. Pirmiausia, su ekologiškumo nutrūkimu: atvežamas ekologiškas jautis į skerdyklą, peilis prisilietė ir mėsa jau neekologiška. Mėsą dar reikia išpjaustyti, susmulkinti, sumalti, gal dešrelių pagaminti. Pradėjau sertifikuoti ir man bloga darosi: kiekvieną produktą sertifikuoti reikia atskirai. Kitaip tariant, ne visa gamyba sertifikuojama, o kiekviena dešrelės rūšis. Strategijos nėra, o biurokratizmo – per akis. Ir tai pjauna, žlugdo pačią idėją.

Vartotojas nori pirkti iš konkretaus ūkininko, nes juo pasitiki, ir tokiu atveju net nesvarbu, ar gaminys turės sertifikatą. Visa tai suprasdami ir įgyvendindami trumpųjų tiekimo grandinių ir vietos rinkų skatinimo vietos lygmeniu projektą, 2020 m. pavasarį Kaune įsteigėme vertingo maisto namus „Rupūs miltai“. Man patiko šis žodžių žaismas: nesėkmės atveju bus galima nusikeikti, o jei pasiseks, sakysime – tai pavyko, rupūs miltai!

Yra teorija – reikia maitinti 100 mylių spinduliu aplink tavo gyvenamą vietą užaugintais ir pagamintais produktais. Tai reiškia, kad mums reikia pradėti galvoti Lietuvos masteliu, o nes atskirų seniūnijų ar rajonų. Tam reikia stiprių logistikos centrų.

Sukurti ilgalaikę strategiją ir sumažinti biurokratiją – to mes tikimės iš Žemės ūkio ministerijos. Turime pradėti daryti spaudimą politikams, kad jie galvotų apie ateitį ir sukurtų ilgalaikę strategiją. Štai Europos Sąjunga dėlioja, ko ji nori pasiekti iki 2050 metų, o kodėl mes, Lietuva, nedėliojame? Sudėliokime, kad 2050 m. visi lietuviai norėtų tik ekologiško maisto ir net prekybos tinklai persiorientuotų į prekybą ekologišku maistu. Tai jau vyksta Amerikoje, o tai reiškia, kad ateis ir pas mus. Tik svarbu kaip nors išsilaikyti iki to laiko.“

MŪ inf.