Šakiai. Vilniaus ir Kauno gyventojai, kurie vertina ekologiškus produktus, puikiai pažįsta Šakių rajono Lukšių seniūnijos ūkininką Edvardą Gelažių. Jo 22 ha ūkyje auginama tai, ką miestiečiai labiausiai vertina ir nori matyti ant savo stalo - nuo vištų ir putpelių kiaušinių iki lietuviškų ir egzotiškų daržovių. Ūkininkas neapsiriboja kokia nors  viena veikla, o išbando daugelį sričių, kol išsiaiškina, kas reikalingiausia rinkai.

„Kaip smėlį rieškučiomis sijoji, kol atsisijoja tai, kas duoda mažiau naudos. Tada jau įsikabini į tai, kas auksas, ir vėl toliau ieškai," - savo ūkininkavimo išvedžiojimais dalijasi mišraus ekologinio ūkio šeimininkas Edvardas Gelažius, prieš dvidešimt metų  miestiečio gyvenimą  iškeitęs į žemdirbio duoną.

Ūkio pagrindas - ekologinis paukštynas

Edvardas Gelažius neslepia, kad būtent ekologiški kiaušiniai yra stipriausia jo ūkio dalis. Jais prekiauja ne tik sostinės ekologiškų produktų Tymo turguje, bet ir specializuotose parduotuvėse, didžiuosiuose prekybos centruose.

Pradėjęs ūkininkauti jis nė nemanė, kad paukštininkystės verslas bus pagrindinė jo ūkio šaka. Miestą į kaimą išmainiusiai Gelažių šeimai buvo baugu, kaip pavyks išgyventi be stabilaus uždarbio, tad pirmiausia griebėsi to, kad tuo metu buvo populiariausia - pienininkystės. Darbo čia reikėjo įdėti labai daug, o pieno kainos ne visada buvo geros, tad prie viso to šiltnamiuose augino daržoves, ėmė veisti triušius. Būtent pastarieji ir nulėmė paukštininkystės pradžią.

„Daugiau kaip prieš dešimt metų laikėme labai daug triušių, gal apie tūkstantį.  Buvau jiems nupirkęs tokius narvus, lapinius.  Kad žmonai būtų patogiau juos šerti, nereikėtų lenktis, narvus pritvirtinau ant aukštų kojų. Triušiai daug pašaro išbarstydavo ant žemės, tad žmona sugalvojo, kad naudinga būtų laikyti vištas. Jos po narvais surankiodavo tai, kas likdavo nuo triušių, " - prisimena ūkininkas.

Pamatę, kad kaimiški kiaušiniai labai paklausūs, Edvardas ir Irena Gelažiai nusprendė padidinti vištų pulką, o tam reikėjo kažkaip legalizuoti šią veiklą. „Įsteigus ekologinį ūkį, buvo lengviau įveikti visus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimus.  Dabar atitinkame europinį standartą, leidžiantį auginti tiek vištas, tiek putpeles," - sako E. Gelažius, nepamiršdamas paminėti, kad paukštyno ekologiškumas patvirtintas sertifikatu,  o didmiesčių turguose ir prekyvietėse parduodami jo ūkio vištų kiaušiniai, skirtingai nei kitų, išperkami pirmiausia.

„Aš laikau palyginti nedidelį kiekį dedeklių. Nuo 400 iki 600 vištų ir apie šimtą putpelių. Taigi turiu galimybių jas palepinti, o tas labai nulemia kiaušinio skonines savybes," - sako ūkininkas, paukščius lesinantis savame ūkyje užaugintais ekologiškais grūdais

Prie pagrindinių ekologinių pašarų, kuriuos perka iš Ukmergės biofabriko arba gamina pats, dedekles neretai palepina šviežia žole, daržovių  likučiais ir net rūgpieniu, kurio lieka separuojant pieną ir mušant sviestą.  „Jeigu palygintumėte mano ūkio ir, tarkim, to, kuriame auga 4 tūkst. vištų, kiaušinių skonį, tikrai pajustumėte skirtumą," - tikina Edvardas Gelažius, džiaugdamasis, kad pirkėjų prie jo stalo ūkininkų turguje per septynerius metus nemažėja. 

Ūkininkas sako stengiantis reguliuoti ūkį taip, kad su mažiausiomis sąnaudomis gautų didžiausią pelną. Pradėjęs nuo prekybos vištų kiaušiniais, į ūkį įsileido putpeles, o dabar jau ir antis, Indijos bėgikes. Rudenį pastarųjų kiaušiniai taip pat turėtų pasiekti platesnį pirkėjų ratą.  „Taip lengviau, nereikia naujų rinkų ieškoti, kas ima vištų kiaušinius, priims ir putpelių, ir ančių," - sako ūkininkas.

Ekologinių ūkių daug - valgyti nėra ko?

Tiek kiaušinių, kiek jų reikėtų rinkai patenkinti, ūkininkas sako ūkyje nepajėgiantis užauginti. Vaikai jau savarankiški, palikę namus, tad darbus dalinasi kartu su žmona Irena, kuri ne tik kasdien sukasi ūkyje bei  šiltnamiuose augina ekologines daržoves, bet ir yra daugelio idėjų generatorė. „Ji nuolat kažką naujo sugalvoja, eksperimentuoja, išbando įvairias daržovių veisles. Aš daugiau veiksmo žmogus, apibėgu ūkį, paskui jau vežu, ruošiu, prekiauju. O ji tyliai dirbdama, daug domėdamasi, naujų vėjų įneša," - džiaugdamasis darniu komandiniu darbu pasakoja Edvardas.

Ūkininkų šeima daržuose ir šiltnamiuose  augina salotas, porus,  pomidorus, agurkus, moliūgus, paprikas, baklažanus. Dabar populiarūs tapo špinatai, jau domimasi ir šparagais. „Mėgstam išbandyti įprastų daržovių naujas veisles, tikriname,  ar jos gerai auga mūsų žemėje, ar patinka pirkėjui. Pavyzdžiui, mūsų moliūgai labai perkami, nes atsirinkom skanią, desertinę  veislę. Bet ne visi prekiautojai į tai kreipia dėmesį, augina bet ką, o paskui dejuoja, kad neperka. Dažnai stengiasi sėklas pirkti kuo pigiau, negalvodami, kad pigi sėkla dažnai nulemia ne tik  prastą derlių, bet ir kokybę. Mes sėklom pinigų negailim, čia jau taip yra - ką pasėsi, tą ir pjausi," - išmintimi dalijasi Edvardas Gelažius, kurio išaugintas daržoves perka ne tik ekologinio maisto gerbėjai, bet ir tie, kuriems lankytis ekologiškų produktų turguje yra tiesiog mados reikalas.

„Didelė dalis žmonių rūpinasi savo sveikata, vertina ekologišką maistą. Tokių būtų ir daugiau, bet neturi iš ko.  Bet yra ir tokių, kuriems pirkti ekologiškai išaugintus produktus tam tikra mada. Perka, bet per daug nesidomi, ar čia ekologinis, ar ne.  Jiems dažniausiai ir kaina nesvarbi. Svarbu, kad ekologiniame turguje nusipirko," - pasakoja ūkininkas, pridurdamas, kad tikrai ekologiškų  produktų turguose ne tiek daug  yra, kiek atrodo. Dažnam užtenka pamatyti ūkininko pažymėjimą ir jis jau galvoja, kad ekologiškus kiaušinius ar daržoves nusipirko. 

Ūkininką stebina tai, kad ekologinių ūkių registruota daug, bet ekologiško pieno, mėsos, daržovių  rinkoje trūksta. „Visi  didieji puolė javus auginti dėl gerų išmokų ir kainų, ES paramas išsidalijo. O juk pelną ir darbo vietas daugiausia sukuria tie, kurie laiko gyvulius, o produktą vietoje parduoda," - svarsto E. Gelažius, gaunantis ekologines ir tiesiogines išmokas už turimą žemę. Jo laukuose pasėti  žieminiai  ir vasariniai javai, avižos, žirniai skirti auginamų paukščių pulkui. Uždaras gamtos ratas.

Idėjų netrūksta

Ūkininkas turi nusipirkęs naudotą traktorių, kombainą, visą žemės dirbimui skirtą techniką. „Mažas ūkis, reikia visur skaičiuoti. Net ir gavus paramą naujo traktoriaus mūsų ūkiui neapsimokėtų pirkti. Keletą dienų metuose ariu,  žemę išsidirbu. Dar žolę nusipjaunu, ir stovi kieme.  Mums ne technikos trūksta, o fizinės jėgos, darbo rankų," - kalba ūkininkas, pripažindamas, kad jau dabar svarsto naują alternatyvą, kurios imsis, kai nebepajėgs tiek dirbti. Jis ūkyje ketina įrengti šunų veislyną.

O ir pradžia tam jau padaryta. Šeima laiko tris veislines kilmingas  kalytes - baltojo šveicarų aviganio, anglų bulterjero ir anglų buldogo veislės. Pirmosios dvi jau iškovojo ne vieną titulą. Dabar belieka šį pomėgiu buvusį užsiėmimą įregistruoti ir, žiūrėk, ūkiui  atsiseikės papildomos pajamos.

„Žemėje gali kapstytis nuo ryto iki vakaro, jeigu tik turi noro arba tau malonu, bet naudos iš to daug negausi. Visą laiką turi galvoti, ką dar gali padaryti šalia to, kas sekasi," - sako įvairiaspalvį ūkį puoselėjantis šakietis.

MŪ inf.