Panevėžio r. Ūkininko Donato Tumo 330 ha laukuose –  salykliniai miežiai, kviečiai, žieminiai rapsai, žirniai. Vyras sako, kad naujoves ūkyje taiko jau senai, o žaliasis kursas nėra toks baisus, kaip gali pasirodyti.

Vyras teigia su naujovėmis draugauja senokai: tikslusis važiavimas, išmanusis purkštuvas. Sako, taip sutaupantis 10–15 proc. chemijos, o ir taršos mažiau.

„Žaliasis kursas tikrai nėra baubas. Nereikia persistengti su trąšomis ir siekti maksimalių derlių. Net ekonomiškai neapsimoka. Atrodo, kad kuo daugiau pripilsi trąšų, tuo daugiau prikulsi. Pinigine įžvalga, kai žiūri po kablelio, gal priedas ir gaunamas, o darbo daugiau, išlaidų, plius tarša.

Jau seniai treniruojuosi su žaliuoju kursu. Bearimės technologijos bandymus pradėjau nuo 1999 m., o masiškai nearti pradėjau nuo 2008 m., kai Panevėžio cukraus fabrikas užsidarė. Nutariau, kad vežti cukrinius į Kėdainius neapsimoka, darbo daug, o piniginė vertė nė kiek nepadidėja. Pasirinkau restruktūrizaciją, pradėjau auginti žirnius ir nuo tada neariu“, – pasakoja D. Tumas.

Jau aštuntą sezoną atlieka dirvožemio tyrimus. „Maždaug dviem krovininiais automobiliais mažiau trąšų reikia. Turiu tokių vietų laukuose, kur 8 metus nė gramo trąšų neberiu, o derlius stabilus, nė kiek nemažėja“, – kalba žemdirbys.

Visą pasakojimą apie ūkininką Donatą Tumą skaitykite agroakademija.lt