Kaunas. Mokslininkai teigia, kad liucernos naudingos įvairiais požiūriais ir verta plėsti jų pasėlius. Kada jas sėti ir kokių reikia sąlygų augti?

Liucernos vertinamos dėl pasėlių ilgaamžiškumo, didelio derlingumo, geros pašarų kokybės ir aplinkai naudingų savybių. Jos išsiskiria iš kitų pupinių žolių atsparumu sausros sąlygoms, nes galingos šaknys leidžia lengviau pasisavinti maisto medžiagas ir vandenį iš gilesnių dirvos sluoksnių.

Auginant grynus liucernų pasėlius ar jų mišinius su kitomis varpinėmis ir pupinėmis žolėmis, dirvožemis praturtinamas azoto. Todėl liucernos yra geras javų priešsėlis. Be to, liucernomis verta apželdinti 10–20° statumo kalvų šlaitus.

Liucernos, kaip ir kitos pupinės žolės, geriausiai dera dirvožemyje, kurio pH 6,5–7,2. Gali augti ir rūgštesniuose dirvožemiuose, kurių kalkingas sluoksnis yra negiliai podirvyje. Tačiau rūgščiuose dirvožemiuose liucernos tampa jautresnės žiemojimo sąlygoms, sausroms ir per vegetaciją plintančioms ligoms.

Liucernų žoliniai pasėliai nėra reiklūs auginimo sąlygoms, tačiau labai svarbu sėjos metais, kai liucernos yra daigelių tarpsnio ir siekia iki 10 cm, nupurkšti herbicidais ir išnaikinti piktžoles. Liucernų sėkliniai pasėliai purškiami nuo kenkėjų butonizacijos pabaigoje–žydėjimo pradžioje, kai pasėlyje sužydi apie 10 proc. žiedynų.

Liucernų selekcijos kryptys

Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse liucernų selekcijos programose didelis dėmesys skiriamas jų žiemojimui, sėklų ir žolės derlingumui didinti, pasėlių ilgaamžiškumui, atsparumui abiotiniams ir biotiniams veiksniams.

Remiantis įvairiais selekciniais ir atrankos metodais, kuriamos įvairios paskirties liucernų veislės, kurios duotų didesnį žolės ir sėklų derlių, būtų atsparios ligoms, tolerantiškos rūgščiam dirvožemiui ir jame esančiam judriajam aliuminiui.

Vykdant liucernų atranką, labai svarbu naujai kuriamas veisles palyginti su Lietuvoje sukurtomis ir gautomis iš kitų šalių veislėmis. Užsienietiškos liucernų veislės pasižymi geru žolės ir sėklų derliumi, bet jos jautrios mūsų šalies klimato sąlygoms.

Be to, naujai sukurtos veislės turi būti ne tik derlingesnės už anksčiau išvestąsias, bet ir išsiskirti kitais pageidaujamais požymiais, tokiais kaip augalų aukštis žydėjimo pradžioje, lapų ir žiedynų forma, spalva, stiebų storis ir kt.

Daugiau apie liucernas, lietuvišką veislę Milda ir kitas, atliktus stebėjimus bei tyrimus skaitykite čia.