Kretingos r. Architektė Simona ir buvęs ilgametis policijos pareigūnas Regimantas jau dešimtmetį kuria ir puoselėja augalininkystės ūkį Simonos tėviškėje Ankštakių kaime.

Pasiekę užsibrėžtą tikslą – dirbti 1 000 ha, dabar deda pastangas techninei bazei stiprinti.

„Atrodo, darai viską gerai, bet tave suvalgo gamta arba valdžios sprendimai. Planavimas žemės ūkyje – viena sunkiausių užduočių, nes esi situacijos įkaitas. Todėl ir juokauju, kad ūkininkas turi turėti antrą darbą ar verslą, kad galėtų sau leisti ūkininkauti“, – sako Simona Pielikytė, sėkmingai ūkininkavimą derinanti su architektūros ir projektavimo verslu.

Jos gyvenimo draugas Regimantas Lingys (jie drauge jau du dešimtmečiai), 17 metų atidavęs tarnybai pilicijoje, galiausiai ją iškeitė į ūkininkavimą. Simonos žodžiais, vyrą įtraukė žemės ūkio verpetas ir jis tapo puikiu agronomu, mechaniku ir padalinio vadovu, jaučiančiu stiprų ryšį su dirbančių žmonių komanda, žeme ir technika.

Veiklą tęsia prosenelių žemėje

Vedžiodama po tėvų Nijolės ir Stasio Pielikių (tėvas jau iškeliavęs anapilin) su ypatinga meile, rūpesčiu ir kruopštumu kurtą sodybą, jauna moteris su pasididžiavimu pasakoja esanti ketvirtos kartos atstovė, gimusi ir veiklą tęsianti prosenelių sodyboje ir žemėje.

Nors pora su 14-mečiu sūnumi Majumi gyvena Palangoje, tačiau čia kuria savo ūkio bazę, čia laiko visą techniką, į angarą pila iš laukų parvežamus grūdus. Naujausias Simonos ir Regimanto projektas – ant seno rūsio pamatų iškilęs ir šiuo metu įrenginėjamas ūkio biuro pastatas.

Simonos tėvai, daugiau kaip du dešimtmečius puoselėję pienininkystės ūkį, niekada nevertė jos su sese dirbti ūkyje, leido mokytis ir rinktis širdžiai mielas profesijas, o suvokimas, kad reikia tęsti tai, ką tiek metų tėvai kūrė, savaime atėjo. Beje, Simonos sesė su vyru irgi ūkininkauja.

Buhalterės išsilavinimą turinti Simonos mama Nijolė vis dar aktyviai dalyvauja ūkio veikloje. Pasak Simonos, ji idealiai tvarkosi su projektais, išmokomis, žemės nuomos sutartimis (jauna pora žemę nuomoja iš 200 savininkų!), visa ūkio apskaita ir dokumentais.

„Ji – mūsų ūkio švyturys, ji mums labai daug padeda ir pataria. Labai džiaugiamės, kad turime privilegiją naudotis jos žiniomis ir gebėjimais“, – dėkingumo mamai neslepia jauni ūkininkai.

Kaip vieną iš iššūkių ūkininkai įvardija daugybę žemės nuomotojų ir tai, kad laukai gana smulkūs – jų dydžio vidurkis 3 ha siekia. Nelengva užduotis juos sujungti į masyvus, kad dirbti būtų patogiau, nes vis dar yra intarpėlių, o keitimasis žeme su kitais ūkininkais itin jautrus klausimas.

Sunkiausia pasiryžti pirmosioms investicijoms

Savarankiško ūkininkavimo pradžioje jauni ūkininkai dirbo naudota tėvų ūkio technika. Pasak Simonos, sunkiausias buvo vidinis sprendimas, kad reikia ryžtis investicijoms.

„Būdavo, visą žiemą remontuoji, tvarkai, bet tik išvažiuoji sėti ir iš karto kažkas sugedo. Ir taip kaskart kelerius metus. Galiausiai pradėjome mąstyti, kad į technikos remontą investuojamus pinigus geriau bankui mokėti ir dirbti su nauja patikima technika. Taip 2017 m. pirmą New Holland traktorių įsigijome“, – technikos parko kūrimo pradžią prisimena Regimantas.

Šiuo metu jų ūkio traktorių parke trys New Holland, vienas Case IH ir keturi senojo palikimo traktoriai: Regimanto su ūkio darbuotojais rankomis patobulintas Kirovec, vadinamasis pusantrinis T-150 ir du MTZ. 

Likę senieji traktoriai naudojami tik vandeniui į laukus vežti. Vieno tokio traktoriaus su vandens cisterna komplektas per javapjūtę nuolat stovi prie kuliamo lauko, kad kilus gaisrui būtų kuo gesinti.

„Tai tarsi mūsų gaisrinė. Didelė problema yra ta, kad 10 metų senumo kombaino jau niekas nedraudžia, nors nedaug ūkių gali sau leisti turėti jaunesnius nei 10 metų kombainus, nes jie dar puikiai dirba“, – pastebi S. Pielikytė.

Pasak jos, rinkdamiesi ūkio techniką visada vadovaujasi sveiku protu, o svarbiausi kriterijai – kainos ir našumo santykis. Nors pripažįsta, kad daug efektyvesnė nauja technika, tačiau nevengia ir naudotos technikos rinkoje pasidairyti.

Visą straipsnį skaitykite rugsėjo mėn. žurnale „Mano ūkis“.