Radviliškio r. Jaunosios kartos ūkininkas Aivaras Rimkus, metų pradžioje pradėjęs vadovauti Radviliškio krašto ūkininkų sąjungai, siekia išlaikyti bendruomeniškumo tradicijas, paskatinti atvirumui ir bendradarbiavimui.

Jis pakeitė ilgametį organizacijos vadovą Igną Hofmaną, vėliau vadovavusį Lietuvos žemės ūkio tarybai, tapusį ministru. Su Aivaru kalbamės apie tai, kaip keičiasi ūkininkų bendruomenė, kokių pokyčių reikia savivaldoje, ką reiškia būti ūkininku šiandien.

Kaip Jūs suvokiate ūkininko profesiją – tai daugiau verslas, ar gyvenimo būdas?

Tai ir viena, ir kita. Dažnai ši veikla primena gyvenimo būdą, nes jos negalima sulyginti su įprastais darbo santykiais – ūkininkavimas neturi nustatyto darbo laiko, garantuotų pajamų ar socialinių garantijų. Pelnas dažnai tėra vienas iš daugelio veiksnių, o ne pagrindinis tikslas.

Vis dėlto, norint tęsti veiklą, bendradarbiauti su bankais ir partneriais, būtina laikytis pagrindinių verslo principų ir siekti pelningumo. Tačiau nemanau, kad ūkininkavimą teisinga vertinti per verslo įmonių prizmę – toks požiūris tolina nuo kaimo bendruomenės ir retai yra tvarus ilgalaikėje perspektyvoje.

Tapote Radviliškio krašto ūkininkų sąjungos pirmininku po Igno Hofmano, kuris buvo itin aktyvus bendruomenės lyderis. Kokią Sąjungą perėmėte ir kokių pokyčių siekiate?

Ūkininkų sąjungą Ignas pastatė į geras vėžes. Nuo jo pirmininkavimo pradžios Radviliškio krašto ūkininkų sąjunga įstojo į Lietuvos ūkininkų sąjungą ir tapo aktyvia jos nare. Visą tą laiką dalyvavau Sąjungos valdybos veikloje, todėl situacija man buvo gerai žinoma.

Nėra sunku perimti pirmininko pareigas, kai organizacija yra auganti, ūkininkų daugėja ir kai nariai mato prasmę Sąjungos veikloje. Tačiau Ignas kartelę pakėlė labai aukštai – ją pasiekti tikrai nelengva. Vis dėlto tikiu, kad viskas priklauso nuo pačių narių, o ne vien nuo pirmininko. Tik bendromis pastangomis galime išlaikyti ir stiprinti šią kryptį.

Koks iššūkis buvo didžiausias pradėjus vadovauti Sąjungai?

Kaip ir daugelyje visuomeninių organizacijų, didžiausias iššūkis – išlaikyti bendruomenės aktyvumą ir užtikrinti grįžtamąjį ryšį. Svarbiausia, kad nariai ne tik priklausytų Sąjungai, bet ir aktyviai dalyvautų veikloje, siūlytų idėjas, įsitrauktų. Taip pat svarbu užtikrinti efektyvią komunikaciją, kad kiekvienas narys išgirstų žinią ir išsakytų savo poziciją.

Įdomiai klostosi ir bendravimas su dalimi politikų. Kartais jie mano, kad Sąjungos pirmininkas gali vienas nuspręsti dėl visos bendruomenės pozicijos ar kad ūkininkų interesus gini dėl politinių tikslų. Iš tiesų Sąjungos stiprybė yra kolektyvinis sprendimas ir atstovavimas, o ne vieno žmogaus nuomonė.

Lyderystė ūkininkų bendruomenėje dažnai reiškia tiek įkvėpimą, tiek spaudimą ir lūkesčius. Kaip apibūdintumėte savo lyderystės stilių ir kas jums padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ūkyje ir vadovavimo Sąjungai?

Manau, kad nesu lyderis iš prigimties. Mano tikslas – būti bendruomeniškam ir įtraukti į procesus visus Sąjungos narius. Atstovauju stambesniam augalininkystės šeimos ūkiui, todėl suprantu, kad mano požiūris negali atspindėti visos bendruomenės nuomonės. Dėl to stengiuosi išgirsti įvairius balsus ir atstovauti bendrą, o ne asmeninę poziciją.

Stengiuosi derinti abi veiklas ir nepamiršti, kad Sąjungos veikla yra visuomeninė, o mano pagrindinis darbas – ūkyje. Iš dalies Sąjungos veikla yra ir veiklos pokytis, kuris leidžia pailsėti nuo kasdienės ūkio rutinos.

Ši veikla suteikia ir daug privalumų – plečia pažinčių ratą, akiratį, leidžia geriau suprasti bendresnes ūkininkavimo problemas, atrasti naujų idėjų savo ūkiui.

Ūkininkų sąjunga – tai ne tik institucija, bet ir žmonės. Kaip stengiatės telkti ūkininkus, kad jie jaustųsi girdimi ir matytų prasmę būti bendruomenėje?

Svarbiausia yra žmonės, kurie susiburia norėdami išsaugoti kaimą, ūkius ir savo ateitį. Sunku kalbėtis su tais, kurie nori veikti vieni ir žiūri tik savo asmeninės naudos.

Sąjunga yra pasiekusi daug rezultatų ir naudos iš to gauna visi ūkininkai. Tačiau visada kyla klausimas – ar tu dalyvauji Sąjungos veikloje ir prisidedi savo laiku ir ištekliais prie bendrų tikslų, ar tik stebi iš tolo, kritikuoji ir naudojiesi kitų pasiektais rezultatais?

Ar šiandien ūkininkų balsas vietos savivaldoje girdimas labiau nei anksčiau? Ko trūksta, kad sprendimai labiau atlieptų žemdirbių poreikius?

Manau, savivaldoje esi girdimas tiek, kokią rinkėjų dalį atstovauji – ne tik ūkininkus, bet visus, susijusius su kaimu ir žemės ūkiu. Viskas priklauso nuo mūsų aktyvumo – kiek stebime procesus ir dalyvaujame sprendimų priėmime.

Deja, dalis visuomenės lieka pasyvi, o vėliau piktinasi. Ūkininkai dažnai tiesiog yra pilietiškai aktyvesni ir gina savo interesus – taip ir turi būti. Svarbu, kad daugiau žmonių įsitrauktų.

Manau, kad reikia kuo daugiau plačiąją visuomenę supažindinti su ūkininkų veikla, pasitelkiant šiuolaikines priemones. Žmonės turi suprasti, kokie procesai vyksta žemės ūkyje, kam skirtos subsidijos, ir kokia kartais absurdiška, nelogiška yra biurokratinė našta, su kuria susiduria ūkininkai.

Pastebėjau net pagal savo vaikus – nors jie viską mato iš arti, daug geriau suprato ir susidomėjo ūkininkavimu pažiūrėję „Clarksono fermą“. Tai rodo, kad paprasta, naujai kartai suprantama kalba pateikta informacija gali pakeisti požiūrį ir sukurti daugiau supratimo tarp miesto, kaimo, skirtingo amžiaus ar profesijų žmonių.

Kokias vertybes norite išlaikyti vadovaudamas Sąjungai ir kokį palikimą palikti baigęs kadenciją?

Noriu, kad Sąjungoje išliktų bendruomeniškumo dvasia. Kad sprendimų priėmime nesvarbi būtų ūkio ekonominė galia – visi nariai turi būti lygūs. Skirtis gali tik gaunama nauda iš priimtų sprendimų, bet ne teisė dalyvauti juos formuojant.

Tikiu, kad turime ir toliau siekti realių rezultatų kovodami su pertekline biurokratija, kuri šiandien dažnai ne skatina, o stabdo žemės ūkio vystymąsi. Noriu, kad ūkininkai galėtų gyventi iš savo tiesioginės veiklos, o ne remtis vien subsidijomis.

Svarbu keisti valstybės institucijų požiūrį į ūkininkus. Neturėtų būti taip, kad ūkininkas iš anksto laikomas kaltu ir turi įrodinėti savo teisumą. Priešingai – valstybės institucija turėtų įrodyti, kad pažeidimas įvyko.

Ką norėtumėte, kad po dešimties metų sakytų apie Radviliškio krašto ūkininkus – kokį jų veidą norėtumėte matyti?

Radviliškis buvo ir yra žemės ūkio kraštas. Jokia kita verslo šaka nė iš tolo neprilygsta žemės ūkio svarbai šiame rajone.

Tikiuosi, kad Radviliškio krašto ūkininkų sąjunga ir toliau bus svarbi žemės ūkio pažangos dalis rajone – pagrindinis ramstis, padedantis didinti žemės ūkio produktyvumą ir skatinti inovacijas.

Norėčiau, kad mūsų ūkininkai būtų lyderiai ne tik savo ūkio kuriama pridėtine verte ar technologijomis, bet ir bendruomeniškumu. Kad jie būtų tie, kurie ne statytų „monstrus“, nepaisant kaimo interesų, o priešingai – taptų bendruomenės dalimi, gebančia pakelti kaimą į sprendėjo lygmenį.

***

Radviliškio krašto ūkininkų sąjunga veikia nuo 2006 m. Aivaras Rimkus jai vadovauja nuo 2025 m. pradžios. Šiuo metu Sąjunga vienija 120 narių.

Dėkoju už pokalbį.