Daug iečių sulaužyta nuo pat žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ idėjos, statybų ir veiklos pradžios. Dabar ši pieno perdirbimo įmonė, tapusi svarbia rinkos žaidėja, įgauna pagreitį.

Įžvalgomis apie pieno perdirbimo sektoriaus dabartį ir perspektyvas, kooperacijos judėjimą, mažų ūkių ateitį dalijasi „Pienas LT“ valdybos pirmininkas ir ūkininkas Tomas RAUDONIUS.

Iššūkių pieno sektoriui kelia ir nauji aplinkosaugos reikalavimai. Kaip žaliasis kursas paveiks pieno sektorių?

Pieno ūkiams reikės didinti efektyvumą. Ekonominė logika sako, jog ūkiai, kurių pieno gamybos savikaina aukštesnė už vidutinę, trauksis iš gamybos. Kurie pieną gamins mažesne savikaina ir norės išlaikyti ūkį, iš to verstis, investuos toliau ir prisitaikys prie aplinkosaugos reikalavimų, žaliojo kurso nuostatų ir iš to netgi galės gauti papildomų pajamų.

Pavyzdžiui, geriau apdorojant srutas, įterpiant į žemę, azotas neišgaruos ir reikės mažiau trąšų. Arba vietoje brangios ir plastiką naudojančios šienainio gamybos technologijos pradės gaminti šienainį kaupe arba tranšėjoje – toks pašaras ir pigesnis, ir didina karvių produktyvumą. Mažinti šilumos efektą sukeliančių dujų išsiskyrimą galima ir didinant karvių produktyvumą: ar jos duoda 5, ar 10 t pieno, dujų išskiria panašų kiekį. Tad jeigu tam pačiam pieno kiekiui pagaminti užtenka mažiau karvių, automatiškai mažėja dujų išlakos.

Žalinimas nėra labai sunkus dalykas, bet reikia susisteminti informaciją, pradėti nuo efektyviausių dalykų ir suskaičiuoti, koks galimas galutinis rezultatas. Reikia nukreipti ūkius, kuria linkme eiti, bet šiandien to nėra, pasiruošimas žalinimo periodui vyksta kaip pas tikrus studentus – laukiama paskutinės nakties. Mano manymu, tiesiog reikėtų pasinaudoti kitų šalių sukurtomis programomis, kaip sumažinti gyvulininkystės poveikį klimatui.

Kokios pieno supirkimo kainų prognozės, kas vyksta rinkoje?

Palyginti su praėjusiais metais, vidutinė bazinio pieno kaina, tikėtina, šiemet padidės maždaug 2 euro centais. Tačiau ir pieno savikaina dėl pabrangusių pašarų, kuro taip pat didėja. Dėl įdomumo galima paminėti, kad efektyvūs vidutiniai ir stambesni Vokietijos, Danijos ūkiai 4 metus išlaikė tą pačią savikainą, didindami pieno gamybos efektyvumą.

Gerai tai, kad pagal vidutinę pieno kainą aplenkėme Latviją, Estiją, o pastarojoje juk dominuoja stambūs ūkiai. Atsižvelgiant į Lietuvos pieno ūkių struktūrą, kai yra daug smulkių ūkių, vidutinė pieno kaina yra gana aukšta ir jos didėjimo tikėtis nereikėtų. Supirkimo kaina galėtų didėti, jeigu plėstųsi kooperatinis judėjimas, perdirbimas ir iš perdirbimo sukurta pridėtinė vertė, metams pasibaigus, nukeliautų ūkiams, t. y. sujungus pieno kainą ir iš perdirbimo gautą pridėtinę vertę, galima būtų tikėtis kainos augimo. Bet jeigu tokių žingsnių nedarysime, atsižvelgiant į vidutinę ES kainą, Lietuvoje santykinė pieno supirkimo kaina išliks beveik tokia pati. Momentinių kainos pakilimų ir nusileidimų dar bus, bet iš esmės vidutinė ilgesnio periodo kaina, tikėtina, turėtų didėti plokščiai, todėl ūkiai bus priversti didinti bandas, produktyvumą ir gamybos efektyvumą.

Visą interviu skaitykite čia ir rugpjūčio mėnesio žurnale „Mano ūkis“.

MŪ inf.