Kaunas. Mažėjantis gamtinių išteklių kiekis skatina ieškoti alternatyvų, kurios padėtų plėtoti bioekonomiką. Tyrinėjama, ar tiktų auginti ir kaip būtų galima panaudoti retus Lietuvoje augalus – pavėsinius kiečius.

Pluoštinės kanapės (Cannabis sativa), drambliažolės (Miscanthus gigantheus), geltonžiedžiai legėstai (Silphium perfoliatum) ar pavėsiniai kiečiai (Artemisia dubia) gali užauginti iki 30 t ha^-1 biomasės, kuri tiktų panaudoti bioproduktams (kurui, angliai, bioplastikui ar biopesticidams) gaminti. Mažiausiai ištirtas yra pavėsinių kiečių (Artemisia dubia Wall) panaudojimas.

Natūraliai augantys daugiamečiai kiečiai mažai ištirti. Jie gana gerai prisitaiko prie klimato sąlygų, kasmet išaugina naujus, tvirtus, medėjančius stiebus. Lietuvoje randama 11 rūšių Artemisia genties augalų. Daugiau tyrinėjamos ir populiaresnės rūšys – diemedis (A. abrotanum), pelynas arba kartusis kietis (A. absinthium), dirvinis kietis (A. dracunculus), paprastasis kietis (A. vulgaris). Mažiau Lietuvoje žinomas pavėsinis kietis (A. dubia Wall).

Pavėsiniai kiečiai, atkeliavę iš kitų Europos ir Azijos šalių, pagal produktyvumą lenkia paprastuosius kiečius, nes augalų biomasė kasmet gali pasiekti iki 28 t ha^-1.

Daugiamečiai pavėsiniai kiečiai pasižymi aukštu produktyvumu ne tik neutraliame dirvožemyje, bet ir rūgščiame. Tai rodo, kad jie nereiklūs dirvožemiui ir maisto medžiagoms. Todėl užleistose ir mažiau tinkamose kitiems kultūriniams augalams žemėse būtų galima įveisti daugiametes pavėsinių kiečių plantacijas.

Gausų biomasės derlingumą lemia ir augalų aukštis, kuris, patręšus papildomai azoto trąšomis, gali siekti iki 2,5 m. Šios rūšies augalai žiedus formuoja kitaip negu paprastieji kiečiai, tačiau dėl trumpo vegetacijos laiko nespėja subrandinti sėklų. Dėl to pavėsinius kiečius lengviau kontroliuoti, išplitimo gamtoje rizika maža.

Jie gali daugintis ir šakniastiebiais, todėl jų plitimą galima kontroliuoti smulkinant žolę aplink augavietę ar nuolat įdirbant šalia esančius laukus. Vegetacijai baigiantis pavėsiniai kiečiai būna tankūs, jų stiebai stori, tačiau, palyginti su paprastaisiais kiečiais, minimaliai šakojasi.

Šiauriniame klimate pavėsinių kiečių vegetacija kasmet atsinaujina, kai oro temperatūra įšyla maždaug iki +12 °C. Tiriant pastebėta, kad intensyviausiai augalai auga birželio-liepos mėnesiais, kai iškrenta pakankamai kritulių.

Šie kiečiai nėra jautrūs drėgmės kiekiui ar oro temperatūrai. Vis dėlto jų dažniau aptinkama rytų Azijoje nei Europoje, todėl galima teigti, kad tai šiltų kraštų augalai, bet ir Šiaurės regionuose jie išaugina daug biomasės ir labai gerai atlaiko šaltas žiemas, kai oro temperatūra gali nukristi iki -30 °C.

LAMMC Žemdirbystės instituto (Kėdainių r.) mokslininkai kartu su Vokės (Vilniaus r.) ir Vėžaičių (Klaipėdos r.) filialų kolegomis atlieka pavėsinių kiečių bandymus. Bandymai skirtinguose regionuose leidžia įvertinti šių augalų vystymąsi nevienoduose dirvožemiuose, kitų veiksnių įtaką.

Analizuojant pavėsinių kiečių biomasės formavimąsi, pastebėta, kad skirtingas augalų tankumas (5 tūkst. ir 20 tūkst. vnt./ha) įtakos neturėjo. Kartą per sezoną pjaunami augalai išaugina daugiau biomasės, palyginti su variantais, kai pjaunama du ar tris kartus. Tyrimai parodė, kad kiekvienais metais sausųjų medžiagų derlius mažėja, ypač tai atsispindi pjaunant 3 kartus per vegetaciją.

Pjaunant kelis kartus per sezoną, augalai pradeda retėti nuo 176 iki 62 vnt./m². Labiausiai retėjimas matyti, kai jie visai negauna papildomų maisto medžiagų, ypač azoto. Trūkstant maisto medžiagų, šie kiečiai pasidaro silpni, lėtai vystosi, o piktžolės auga sparčiau ir juos nustelbia.

Visą straipsnį apie pavėsinių kiečių biomasės panaudojimą kurui ir angliai, augalų pluošto savybes skaitykite čia.