Kaunas. Durpžemiai užima mažą dalį Lietuvos žemės ūkio naudmenų, bet didžiulis jų potencialas gali būti panaudotas aplinkosaugai ir žemės ūkio veiklos tvarumui. Kaip keičiasi durpžemių savybės, jų būklės vertinimo metodai ir tvaraus naudojimo galimybės?

Lietuvoje durpžemiai neužima nė 6 proc. žemės ūkio naudmenų. Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenimis, jie patenka net į 23 proc. deklaruotų kadastrinių žemės sklypų (2024 m. deklaruota 1 mln. 213,5 tūkst. sklypų, t. y. apie 85 proc. visų žemės ūkio naudmenų). Tvariam durpžemių naudojimui palankios naudmenos patenka į 59 proc. šių sklypų – tai ganyklos ir daugiametės pievos, kraštovaizdžio elementai, šlapynės ir kita sumedėjusi augmenija.

Situacija atspindi besikeičiantį požiūrį ir galimybių derinti žemės ūkio veiklos ir ekologinių agroekosistemų funkcijas paieškas. Taip pat tai rodo, kad vis dažniau į durpžemius žemės ūkio naudmenų struktūroje žvelgiama ne kaip į potencialią problemą, o kaip į galimybę prisidėti prie gamtinės aplinkos ir žemės ūkio naudmenų tausojimo, aplinkos ekologinių funkcijų atgaivinimo ir reintegravimo į žemės ūkio teritorijas.

Profilio vertinimas

Aplinkosauginiam požiūriui skatinti naudojant durpžemius svarbu paprasti ir lengvai nustatomi kokybiniai rodikliai, kurie leistų ne tik nesunkiai, bet ir nebrangiai ar net nemokamai įvertinti savo dirvožemių būklę ir pasirinkti tinkamus metodus jai palaikyti.

Vienas iš tokių būdų durpžemių kokybei ir naudojimo tvarumui vertinti yra profilio morfologinių pakitimų nustatymas.

Morfologiniai durpžemio profilio pakitimai dėl žmogaus ūkinės veiklos yra akivaizdūs ir nesunkiai identifikuojami net neturint specifinių mokslinių žinių, todėl jais remdamasis ūkininkas gali savarankiškai priimti sprendimus dėl tolesnio jo naudojimo.

Morfologinių, cheminių ir fizikinių savybių pokyčiai labiausiai matyti viršutinėje durpžemio profilio dalyje, t. y. labiausiai paveiktoje žemės dirbimo ir sausinimo. Šių pokyčių pobūdis ir intensyvumas skiriasi, nelygu taikytas ar taikomas žemės naudojimo intensyvumas (t. y. kasimas, žemės dirbimas, daugiametės žolės, savaiminė renatūralizacija ir pan.).

Poveikis durpžemiui ir įvykę pokyčiai turėtų būti vertinami atsižvelgiant į pirmines gamtos sąlygas, kuriomis jis natūraliai formavosi. Kadangi Lietuvos teritorijoje vyrauja drėgmės pertekliaus sąlygos (> 500 mm per metus kritulių), visi durpžemiai susiformavo miškingame kraštovaizdyje, todėl jų natūralų profilį teoriškai turėtų sudaryti miško paklotė (O) (sudaryta iš durpiškos dalies arba žolių, lapų ar spyglių nuokritų), durpinis sluoksnis (H-...-H) (menkai, vidutiniškai ar stipriai suirusi durpinė medžiaga) ir mineralinio (karbonatingas arba ne smėlis, sapropelis ar priemolis) pagrindo horizontas su aiškiai išreikštomis užmirkimo savybėmis (2C(k)r).

Išskiriami iš dalies natūralūs, agrogenizuoti (paveikti žemės ūkio veiklos), technogenizuoti durpžemiai.

Kokių sprendimų imtis?

Prielaidų sukūrimas O horizonto formavimuisi turėtų tapti prioritetiniu tvaraus durpžemių naudojimo klausimu. Durpžemiuose auginamų pasėlių keitimas į daugiametes pievas gali būti viena iš labiausiai priimtinų ūkinės veiklos reguliavimo priemonių, nes kartu teikia ir žemės ūkio naudą, prisideda prie aplinkosauginių, tarp jų – ir klimato kaitos, anglies kaupimo dirvožemyje uždavinių sprendimo.

Formuojantis O horizontui kinta durpžemio paviršiaus mikroklimatas, o šaknų zonoje, nelygu žolinės augalijos rūšinė sudėtis, prasideda arba intensyvėja humifikacijos procesai ir savo ruožtu yra stabdoma organinės medžiagos mineralizacija. Senesniuose nei 5 metų žolynuose dirvožemio paviršiuje jau susikaupia pakankamas organinės medžiagos nuokritų sluoksnis, kad susiformuotų apčiuopiamas O horizontas. Pastarasis dėl savo medžiaginės sudėties ir struktūros didina drėgmės kiekį viršutinėje profilio dalyje taip kompensuodamas jos trūkumą, atsiradusį dėl melioracijos.

Durpžemio arimas neatsiejamas nuo mineralinių trąšų, skatinančių durpių mineralizaciją, naudojimo. Vis dėlto tai yra kompensuojama organinės medžiagos kiekio padidėjimu durpžemio viršutiniuose sluoksniuose, todėl mineralinių trąšų naudojimas šiuo atveju vertinamas nevienareikšmiškai, o tręšimo neigiamas poveikis turėtų būti vertinamas labiau ekologiniu požiūriu, t. y. azoto ir fosforo migracijos į požeminius vandenis kontekste.

Miško įveisimas, kaip priemonė, taip pat yra svarbi, siekiant apsaugoti durpžemį nuo mineralizacijos. Tačiau, jei daugiametės pievos yra trumpalaikė priemonė ir jų teigiamas poveikis matyti jau po 5 metų, tai miško įveisimas yra orientuotas į ilgalaikį poveikį (20 m. ir daugiau) – lapų paklotės ir O horizonto formavimąsi. 

Vis dėlto nėra vienos universalios priemonės, kaip tvariai naudoti ar rekultivuoti durpžemius, o jų profilių morfologiją ir diagnostinius, būklę rodančius horizontus reikia interpretuoti atsargiai. Vienos priemonės labiau tinka siekiant išlaikyti žemės ūkio produktyvumą, kitos – kai norime atkurti ekosistemas ir formuoti ekologines žemės ūkio naudmenas. Taip pat turime orientuotis į tikslines, reguliuojamas renatūralizavimo ar rekultivavimo priemones.

Visą straipsnį ir daugiau apie iš dalies natūralius, agrogenizuotus ir technogenizuotus durpžemius, jų savybes, būklę ir naudojimą skaitykite čia.