Vilnius. Vietos produktai vis dažniau suranda kelią į darželius ir mokyklas. Ką rodo sėkmės istorijos ir kaip tas duris atverti plačiau? Apie tai diskutuota Žemės ūkio ministerijoje vykusioje konferencijoje „Auginame čia, Lietuvoje!“.

Ministras Andrius Palionis priminė, kokios programos skatina ugdymo įstaigas rinktis kokybišką, sveiką maistą. Vaisių ir daržovių bei pieno ir jo produktų vartojimo skatinimo vaikų ugdymo įstaigose programoje dalyvauja 1 400 ugdymo įstaigų, o sveikatai palankūs produktai pasiekia daugiau kaip 230 tūkst. vaikų. 

Plečiasi ir septintus metus veikianti valstybės pagalbos priemonė, skirta skatinti darželius vaikų maitinimui panaudoti ne mažiau kaip 50 proc. ekologiškų ir  pagal nacionalinę maisto kokybės sistemą (NKP) pagamintų produktų. Šiais metais paramą gaus 91 ugdymo įstaiga, kokybiškas vietinis maistas pasieks apie 14 tūkstančių vaikų.

„Tikslas, suformuotas prieš 20 metų, pataikė tiesiai į dešimtuką – pati savivalda suprato šį siekį, ir mes, tėvai, taip pat suprantame, kad vaikų, visuomenės sveikatai yra labai svarbi mitybos kokybė“, – sakė ministras, pabrėždamas ugdymo įstaigų vaidmens svarbą formuojant sveikatai palankios mitybos įpročius. Pasak jo, per tokias programas vaikai supažindinami su žemės ūkiu bei kaip tie produktai atsiranda.

Viešasis maitinimas tampa startu plėtrai?

Ne kartą renginyje kaip sėkmės pavyzdys buvo minimas Lazdijų rajonas. Kaip padaryti, kad vietos gamintojų produktai rastų kelią pas vartotojus? Savo patirtimi dalijosi ūkininkė, žemės ūkio kooperatyvo „Nemuno slėnio tradicijos“ vadovė Rūta Cimakauskienė ir ilgus metu sūrinininkyste užsiėmęs, o dabar, kaip pats šypteli, esantis „ūkininkas atsargoje“ Valdas Kavaliauskas.

Jie abu prisiminė ŽŪK ištakas, dalijosi patirtimi. Pasak V. Kavaliausko, mintis suburti vietos gamintojus, tiekti produktus kilo per europinį Dvynių projektą, kuomet pasisemta idėjų Prancūzijoje, kuri garsėja kokybiškais produktais, ganėtinai išrankiais valgytojais.

Pasidomėjus, kokios ten taikomis gamybos ir kokybės schemos, pradėta galvoti, kaip padėti Lietuvos smulkiems, vidutiniams gamintojams, šeimos ūkiams.

„Būtent jie gamina produktus, kurie pasižymi išskirtinėmis savybėmis, tačiau jiems ne visada pavyksta konkuruoti liberalioje ekonomikoje, kurioje pirkėjas balsuoja pinigais“, – kalbėjo V. Kavaliauskas, pridurdamas, kad Lazdijų r. pavyzdys nėra tik vaikų maitinimas geros kokybės produktais. Anot jo, tai – viešojo maitinimo gerinimas siekiant šios savivaldybės socialinės, ekonominės ir aplinkos gerovės.

„Tai iš esmės yra kompleksinis uždavinys, kurį sprendžia savivalda kartu su partneriais (...) Mokslininkai tai įvardija daugiau kaip vietos maisto sistemos tinklaveiką, kuri apima įvairius segmentus – auginimą, perdirbimą vartojimą ir t. t., t. y. tam, kad būtų stiprinama tos teritorijos gerovė“, – apie vietos maisto sistemą kalbėjo V. Kavaliauskas.

Grįždamas prie konkretaus projekto, jis akcentavo, kad tinklaveika – nuolatinis darbas ir procesas, kad suinteresuotos pusės rastų  bendrą tikslą ir vienas kitą palaikytų. Tam būtinas ekosisteminis požiūris.

„Problema nėra tik vaikučių maitinimas gerais maisto produktais. Problema ta, kad mūsų regionai nyksta, mažėja gyventojų, nyksta ekonomika, tampame vien turizmo objektų arealu (...) Tad kompleksinėms problemoms spręsti turime rasti kompleksinius sprendimus“, – kalbėjo V. Kavaliauskas.

Tenka ne tik pagaminti, bet ir įtikinti kokybe

V. Kavaliauskas pabrėžė, kad gamintojas turi ne tik pagaminti gerą produktą, bet ir įrodyti, iškomunikuoti vartotojams, kad jis yra geras. Ir tai padaryti taip, kad vartotojas patikėtų. 

„Ar vienas gamintojas masto ekonomikoje šiandien yra pajėgus tai padaryti? Vienas jis pajėgus pagaminti, bet ne iškomunikuoti. Tokiu atveju buriasi į krūvą mini kolektyvas, kuris sako, kad mes gaminame nuostabius produktus, gal pabandykime aprašyti, kokie tai produktai, kaip, kokiomis specifinėmis sąlygomis jie atsiranda.

Tada kuriame ženklą ir sakome, kad būtent jis atspindi mūsų visų darbą, kokybę“, – dalijosi patirtimi ilgametis ūkininkas.

Svarbu, kad tas ženklas nebūtų „iš oro“, o remtųsi konkrečia, objektyviai vertinama kokybės sistema ir garantuotų tą kokybę. Vis dėlto ilgo proceso metu sukūrus nacionalinės kokybės produktų ženklą darbas nesibaigė – kokybės sistema toliau evoliucionuoja, prisitaiko prie naujų sąlygų.  

„Nacionalinės kokybės produktai siejami su trumposiomis tiekimo grandinėmis. Sakyčiau, tai yra tam tikras postūmis, kad atsiranda daugiau aspektų. Kokybė atneša ne tik gerą produktą, bet ir prisideda prie vietos ekonomikos, socialinio gyvenimo“, – teigė V. Kavaliauskas.

Jo nuomone, 2019 m. patvirtintos ekologinių ir NKP produktų vartojimo taisyklės davė ir ženklui, ir smulkiems gamintojams proveržį: jie pradeda įsitvirtinti, turi stabilią viešojo maitinimo bazę ir po to gali vežti į turgelius, plėsti tiekimą kitiems vartotojams.

Pradėti – nuo vaikų

Kiaušinius ir paukštieną tiekiančio ūkio savininkė R. Cimakauskienė pasakojo, kad dirbant paukštininkystėje, darbas su didelėmis skerdyklomis neretai atnešdavo nuostolių. Vis dėlto po kurio laiko subūrus kooperatyvą ir įrengus mažą skerdyklą, tapo paprasčiau ruošti NKP produkciją, o plečiamas asortimentas leidžia įsitvirtinti.

Pasak ūkininkės, užtruko kone dvidešimt metų, kad būtų suprasta, jog mokyti vartoti, ugdyti valgytojus, jų kultūrą reikia jau nuo vaikų. 

„Ne tėvai turėtų pradėti sveikai valgyti, bet vaikai, nuo jų reikia pradėti. Kai nuo viršaus pradėjo leistis ši graži idėja, mūsų produktams darželiuose atsirado niša (...) vaikas bando susivokti, kad mes auginame čia, Lietuvoje, ir džiaugiamės, kad tai valgome“, – kalbėjo R. Cimakauskienė.

Tiek ji, tiek ir kiti pranešėjai teigė, kad labai svarbu, jog pirkėjas, vartotojas pažintų savo ūkininką, žinotų, kaip jis augina produkciją.