Filmų kūrėja G. Žickytė: „Kaimas visų pirma yra kokybė“
2021-04-09

Portalo manoūkis.lt pašnekesių ciklą su žinomais kultūros, mokslo, meno žmonėmis tęsiame su režisiere, prodiusere, dokumentinių filmų kūrėja Giedrė ŽICKYTE, aistringa ekologinės ūkininkų produkcijos mylėtoja, kuri, nors šiuo metu gyvena Maskvoje, daržovių nuolat įvairiais būdais atsigabena iš Lietuvos.

Giedrės Žickytės 2011 m. sukurtas dokumentinis filmas „Paskui saulę ir ožkas“ apie sūrininkus Valdą ir Rasą, gyvenančius Dzūkijoje, auginančius ožkas ir puoselėjančius Prancūzijos sūrių gamybos tradicijas, juos pačius paskatino pasilikti šį pavadinimą kaip ūkio ir produkcijos vardą.

Giedrės dokumentiniai filmai yra pelnę šešis „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus ir daugiau kaip 20 tarptautinių prizų. Filmas „Aš čia tik svečias“ 2016 m. pelnė Europos kino akademijos nominaciją už geriausią Europos trumpametražį filmą. Paskutinysis filmas „Šuolis“ skina tarptautinius apdovanojimus.

RVAC 21 09 30

Paklausta, kaip kyla idėjos, kino kūrėja teigia, kad tai natūralus procesas. „Mūsų darbas yra toks pats kaip ir kaimo žmogaus, žemdirbio ar kieno nors kito: atsikeli, ateini ir dirbi. Nėra taip, kad sėdim ir laukiam, kada mūza nutūps, – juokiasi G. Žickytė. – Ritmas ir grafikas gal chaotiškesni, bet vis tiek reikia imti ir dirbti, vieną dieną neateina idėjų, kitą – jau yra.“

Bendraudama su įvairių šalių kūrėjais, menininkais pašnekovė pastebi, kad mes esame darbštūs ir užsispyrę. „Greičiausiai tai irgi pareina iš to, kad esame žemdirbiška tauta. Visa inteligentija iš kaimo, šaknys dar ten“, – teigia kino kūrėja.

Žinoti, ką valgai

Giedrės gyvas charakteris, emocionalus būdas juntamas net per pokalbį telefonu. Ji prisipažįsta, kad yra kone fanatiška lietuviškų ekologiškų daržovių pirkėja ir valgytoja. Jau apie 16 metų – tiek, kiek yra sūnui Teodorui, – ekologiškas daržoves perka iš sertifikuotų ūkių, vienas jų – Giedrikų ūkis.

Net grįždama su šeima iš Vilniaus į Maskvą automobiliu, nes dėl pandemijos nėra tiesioginių skrydžių, ji prisikrauna pilnas dėžes lietuviškų daržovių. „Stengiamės ir čia maitintis lietuviškais tiek daržovėmis, tiek mėsa, tiek pieno produktais, tad kaimas man visų pirma – kokybė“, – pabrėžia G. Žickytė.

Kartu svarsto, kad kaimas būtent ir asocijuojasi su kokybišku maistu, su ramybe. Ir kaimas, ir didmiestis – šie du komponentai – būtini jos gyvenime. Juk grynas oras, gamta duoda mums energijos.

„Vieni iš mano trumpametražio filmo herojų buvo sūrininkai, iš miesto persikėlę į kaimą ir pradėję gaminti sūrius. Jausmas, kai valgai sūrį ir žinai, kokios rankos jį pagamino, kur jį subrandino, yra visai kitas nei valgytum bedvasį maistą, – dalijasi savo samprata kūrėja. – Tu žinai visą procesą. Tai labai tyras, geras produktas be jokių priedų. Žinojimas, kokių žmonių augintas, duoda papildomą aspektą. Sūris tampa ne tik sūriu. Jau likusio tokio sūrio gabaliuko negali išmesti, neleisi jam sugesti.“

Giedrė turi labai stiprią nuostatą dėl ekologinės mitybos, kartais mano, kad gal per daug. Šeima kartais pašiepia, kad morką galima ir iš parduotuvės nusipirkti, tačiau ji nenusileidžia net gyvendama Maskvoje.

„Kažkada teko labai daug domėtis ekologija, ekologišku maistu, tad, jeigu tik yra galimybių, visada gaminu maistą tik iš ekologiškų produktų, – pasakoja pašnekovė. – Žinoma, kadangi darbas susijęs ir su keliavimu, tenka valgyti visur ir visaip pagaminto maisto. Gal todėl valgant namuose norisi tik tikro skonio.“

Anot jos, Giedrikų daržovės tikrai kitokio sodraus tikro skonio. Kartais ji net gamina maistą pagal tai, ką turi jos mėgstamas ūkis. Moteris atsiminė vieną vasaros pabaigą, kai labai užsimanė pagaminti šaltibarščius, atvažiavo pas ūkininkus agurkų, o jie sako, kad viskas, agurkai baigėsi, jų nebėra, tik svogūnai. Tada teko pergalvoti patiekalus.

Ribos tarp kaimo ir miesto nyksta

Požiūris, kad kaimas – provincija, kažkoks prastesnis lygis, filmų autorei atrodo visiška atgyvena ir šiaip neaišku iš kur atėjusi neteisinga klišė. Jos nuomone, kaimas kaip tik gali būti gyvenimo kokybė, nepaisant ir vis dar matomos liūdnosios dalies, socialinės realybės, alkoholizmo.

Vis daugėjant nuotolinio darbo praktikai, pastebime, kiek daug šeimų persikelia iš miesto į kaimą ar mažesnę gyvenvietę – dėl to paties buvimo arčiau gamtos. Nors ji pati nelygina ir nežiūri į žmogų, ar jis kilęs iš kaimo, ar miestietis.

„Kaime labai išryškėja kaip yra, jeigu tu įdedi darbo ir širdies, ir kaip yra, kai neįdedi, – atvira Giedrė. – Kartais važiuodama matau pakelėje, kurios sodybos susitvarkiusios, išpuoselėtos, gėlės žydi, o kur – apleista, nenudažyta, nutriušę, ten sėdi žmonės ir nieko neveikia.“

Žinoma, tiek mieste, tiek kaime rasi ir apsileidusių, ir darbščių, ir išmintingų žmonių. Tiesa ta, kad mieste yra didesnis priėjimas prie kultūrinių renginių, parodų, teatrų, kino teatrų, koncertų. Lygiai taip pat, kaip lyginti ir miestus. Juk Maskvoje yra daugiau galimybių susipažinti su pasauline kultūra negu, tarkime, Vilniuje.

„Tai tikrai nereiškia, kad gyvendamas kaimiškoje vietovėje esi atskirtas. Pažįstu kaime gyvenančių žmonių, kurie daug daugiau pamato ir perskaito negu gyvenantieji mieste. Viskas priklauso nuo noro ir domėjimosi, – pasakoja G. Žickytė. – Būna ir paradoksų. Kartais, kai toliau pasiekiama, dedama daugiau pastangų pamatyti ir sužinoti, negu būnant vietoje.“

Vaikystės nuotykiai

Giedrė juokiasi, kad buvo bastūnė, pakeitė nemažai vietų. Gimė Maskvoje, nes ten studijavo jos tėvai, vėliau persikėlė į Palangą, mokyklą pradėjo lankyti Kaune, paskui persikėlė į Vilnių. Visos vasaros praleistos Jurbarke pas tėčio tėvus. Jai tai buvo kaip kaimas, nes močiutė laikė ir vištų, ir gyvuliukų, eidavo kartu pas kaimynę parsinešti pieno.

„Prisimenu tą trilitrį stiklainį, kur su pleistru priklijuotas užrašas su tušinuku užrašyta močiutės pavarde. Ir gerti tą šiltą pieną buvo smagu, – nuklysta į prisiminimus kūrėja. – Labai mėgau gaudyti vištas po kiemą ir tupdyti jas ant kiaušinių, nes žinodavau, kad jeigu vištos ilgiau tupi, bus daugiau kiaušinių. Eidavau į vištidę ir tupdydavau jas ant tų kiaušinių, glostydavau joms galvas, kad ilgiau perėtų.“

Giedrei taip pat patikdavo surinkti kiaušinius ir skaičiuoti, kiek kuri višta jų padėjo. Ji gailisi, kad sūnus to nepatyrė ir greičiausiai nežino, kaip višta peri kiaušinius. Jau kai jis gimė, seneliai nebeaugino vištų.

Palangoje gyveno mamos tėvai, kiti Giedrės seneliai, tiksliau tik vienas senelis. Jis buvo šarminga asmenybė, geras pienininkas, dirbęs pieninėje. Yra net sukūręs savo sūrio gamybos technologiją.

Kai išėjo į pensiją, jam labai trūko prisilietimo prie profesijos, savotiško santykio su pienu, nes jis labai mylėjo savo darbą. Taigi, sugalvojo nusipirkti karvę – taip, viduryje Palangos miestelio – karvę. Tai nutiko apie 1990-uosius metus.

Taigi, tuomet senelis garaže augino karvę Žalutę. Su ja vaikščiojo kaip su šuniu, labai draugavo. Iš tos karvutės pieno gamino sūrius, grietinę, sviestą, rūgpienį, buvo pasidaręs tokią virtuvėlę.

Žodžiu, pats melžė ir pats viską gamino. Giedrė prisimena, kad jai kišdavo tuos produktus valgyti. O vaikystėje tai jai buvo neskanu, negražu, keisto kvapo.

„Kai man vasarojant prašydavo, kad aš nueičiau parvesti karvę, buvo labai gėda, – kvatojasi prisimindama jau tarptautinėje arenoje žinoma režisierė. – Eidavom su Jurga (daininke Jurga Šeduikyte – aut. past.) ir galvodavau: o jeigu dabar sutiksim kokį berną. Tad slinkdavom užkampiais, kad tik niekas nepamatytų mūsų su ta karve.“

Apsikabinti medį

G. Žickytė teigia, kad jeigu vaikai – tik asfalto karta, tai labai liūdna jų vaikystė. Anot jos, nevarbu, kur būtų, visi tėvai atranda savo „kaimą“. Tai gali būti ir mažas miestelis, sodas ar pajūrys. Juk visi, kai nori pailsėti ar su mažais vaikais pabėgti nuo dulkių, šurmulio, kai nori ramybės, ieško kaimo, savaitgalį miestai ištuštėja.

„Ir aš nepaprastai myliu gamtą, net Maskvoje kartais važiuojame valandą kelio, kad pasiektume gamtos kampelį, kur yra miškas, ramybė, nes tai duoda labai daug jėgų. Juk sakoma, kad reikia apsikabinti medį, tai aš mėgstu jį apsikabinti“, – nuoširdžiai atvira pašnekovė.

Ji sako, kad kartais labai esame atitrūkę nuo žemės, nuo tikrojo gyvenimo ritmo, nepastebime, kaip keičiasi sezonai. Juk prekybos centruose ištisus metus yra obuolių, šviežių daržovių, kad žmogus nebesupranta, kas ir kur. Anksčiau – ateina žiema, daržovės raugintos, kitaip konservuotos. Vasarą lenda pirmi žalumynai, tuomet jauti gyvenimo ciklą ir prie to taikaisi.

„Aš labai tikiu, kad reikia maitintis pagal gyvenamame krašte auginamą maistą. Ką duoda žmogus ir gamta tuo metu. Bet, žinoma, nusiperku ir mangų, ir bananų. Tačiau vasarą labai laukiu pirmųjų žalumynų, uogų.“

Tad Giedrei labiausiai ir trūksta kaimo, kuris asocijuojasi su tikrumu, yra arčiau gyvenimo ciklo. Kai yra galimybių, ji daug laiko praleidžiu pajūry, senelio namuose. Laiko save jūros žmogumi, labai myli jūrą, ten ir yra jos kaimas.

„Man atrodo, kad provincialumas yra, kai žmogus neigia, kad yra iš kaimo ir apsimeta kažkuo, labai miestiečiu. Tai kaip tik rodo neišsilavinimą ir požiūrio ribotumą. Mužikiškumo mieste yra taip pat labai daug.

Štai, a. a. režisierius Eimuntas Nekrošius visada pabrėždavo, kad yra iš kaimo, – apibendrina filmų autorė Giedrė Žickytė. – Buvimas arti gamtos ir gyvenimo ciklo praturtina žmogų. Be to, šiuo metu viskas yra persipynę, ar kaimas, ar miestas, o kai yra galimybių dirbti per nuotolį, tai iš viso atskirties beveik nelieka.“

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 21.03.14 +NMA

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip motyvuojate savo ūkio darbuotojus?
Orai