Kaunas / Komas (Italija). Nors žemynai skirtingi, tačiau žemės ūkis tiek Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje susiduria su labai panašiais iššūkiais ir ieško atsakymų į tuos pačius klausimus.

Taip sako Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkas Gedas Špakauskas, kuris praėjusią savaitę kartu su LŪS vicepirmininku Martynu Puidoku dalyvavo Europos Sąjungos ir Šiaurės Amerikos (Kanados, JAV, Meksikos) žemės ūkio konferencijoje Italijoje, Komo mieste.

Ši konferencija kas dvejus metus vis kitoje vietoje suburia žemės ūkio lyderius, ūkininkus bei politikus iš skirtingų žemynų, siekiant aptarti svarbiausias žemės ūkio sektoriaus aktualijas.

Pasak G. Špakausko, nors dažnai atrodo, kad skirtingos problemos vyrauja ne tik atskirose šalyse, bet ypač – skirtinguose žemynuose, vis dėlto jos yra labai panašios.

Trūksta jaunimo, prastėja emocinė sveikata

Kaip vieną opiausių visoms šalims aspektų jis įvardijo jaunimo žemės ūkyje stygių. „Vidutinis ūkininkų amžius ilgėja, jaunimas nebenori grįžti atgal į kaimus, nenori tęsti ūkininkavimo. Statistika rodo, kad vidutiniškai tik apie 10 proc. ūkininkų yra jaunesni kaip 40 metų, o kai kuriuose šalyse, pavyzdžiui, Ispanijoje, tokių yra vos 4 procentai.

Tai yra viena iš pagrindinių problemų. Kaip žemės ūkis atrodys, jei jaunoji karta nenori ūkininkauti? Problemų kyla ir dėl to, kad vyresnės kartos ūkininkams jau labai sunku priimti naujas idėjas, inovacijas, jas atnešti į ūkius“, – portalui manoūkis.lt pasakojo G. Špakauskas.

Vis dėlto konstatuojant, kad ūkių nėra kam perimti, jie kone visose šalyse stambėja. Konferencijoje nebuvo surasta atsakymų, ką daryti, kad tokių ūkių, jų žemių nesupirktų korporacijos. Kita vertus, matyt, nemaža dalimi tai lemia ir skirtingas kiekvienos šalies teisinis reguliavimas. G. Špakauskas kaip pavyzdį paminėjo Švediją, kur dirbamą žemę gali įsigyti tik fiziniai asmenys.

Dar viena konferencijoje išryškėjusi bendra linija – darbo jėgos trūkumas. Ir nors anksčiau buvo įvairių nuomonių šiuo klausimu, dabar žemės ūkio lyderiai imigraciją mato kaip sprendimą, tačiau akcentuojama, kad toks darbas turi būti legalus.

Pasak G. Špakausko, kadangi į konferenciją buvo susirinkę įvairių organizacijų lyderiai, kurie ir patys aktyviai dalyvauja žemės ūkio gamyboje, ne vienas jų pastebėjo, kad daugumoje regionų prastėja ūkininkų psichologinė ir emocinė savijauta, nes juos vis dažniau bandoma parodyti kaip teršėjus, be to, vis mažėja uždarbis, tenka atlaikyti kitus kylančius iššūkius.

Norint sėkmės teks rinktis perdirbimą

Dar vienas aspektas – situacija rinkose ir žemas grūdų supirkimo kainos. „Daug dėl to diskutavome ir su pakviestais geriausiais ekonomistais, bankininkais, kurie bandė žvelgti per skirtingas prizmes. Vis dėlto gerų naujienų nėra. 

Anot jų, ūkininkai turi persiorientuoti į aukštesnės vertės produkcijos gamybą, t. y.perdirbimą. Nes vien tik gaminti žaliavą ir iš to išgyventi, kaip rodo statistika, kuo toliau, tuo bus sunkiau“, – pasakojo G. Špakauskas.

Vėliau jie kartu su M. Puidoku atskiroje sekcijoje gilinosi į grūdų prekybos aktualijas, buvo bandyta analizuoti, kas lemia kainas, tačiau vienareikšmiško atsakymo nerasta. „Buvo konstatuota, kad grūdai visada bus ta žaliava, kurios nori visi ir nori pigiai“, – teigė LŪS vicepirmininkas.

Konferencijos nuošalyje neliko ir „Mercosur“ susitarimas. Pastebėta, kad Brazilijos žemės ūkis itin sparčiai auga ir įvairių prekybos susitarimų fone itin svarbu, kad būtų taikomi bendri pasauliniai gamybos ir produkcijos kokybės standartai, kad labiau būtų atsigręžiama į maisto saugumą, tvarumą.

Pasak jo, baiminamasi, kad jeigu bus atvira prekyba, o reikalavimai nebus suvienodinti, tai gali atsiliepti toms šalims, kurios turi įvykdyti didesnius reikalavimus, pavyzdžiui, žaliojo kurso.

„Buvo pabrėžta, kad jaučiasi šioks toks diktatas iš Europos Sąjungos dėl to žaliojo kurso ir tai, kad tjį bandoma primesti kitoms šalims. Jos nėra labai patenkintos, nes pas mus ta kartelė labai aukštai iškelta. Kanados atstovas netgi tiesiai šviesiai pasakė, kad Europa ūkininkams turėtų mažiau aiškinti, ką jiems daryti“, – sakė G. Špakauskas.

Kylanti ES žemės ūkio lyderė – Lenkija

Renginyje viešėjo už žemės ūkį atsakingas Europos Komisijos narys Christopheʼas Hansenʼas (Kristofas Hansenas), savo kalboje aptaręs ir bendrosios žemės ūkio politikos atnaujinimą, jos finansavimą.

Jis sutiko, kad ES kuo toliau, tuo daugiau iškyla problemų dėl augalų apsaugos - vis daugiau veikliųjų medžiagų išimama iš rinkos, tačiau praeis dar ne vieni metai, kol naujos medžiagos ateis. Tad, pasak komisaro, labai svarbiu aktyviau bendrauti su žemės ūkio produkcijos gamyboje lyderiaujančia šiaurės Amerika, semtis naujų idėjų.

Vis dėlto, pasak G. Špakausko, komisaro kalba buvo gana ilga ir diskusijoms su žemės ūkio lyderiais laiko nebeliko.

Kuo bendrame fone išsiskiria Lietuva? Nors problemos panašios, tačiau, pasak G. Špakausko, mūsų šalyje ne tiek opi žemdirbių įsitraukimo į teisėkūrą, sprendimų priėmimą problema. Didžiosiose valstybėse, tokiose kaip Meksika, kaimo gyvenimą reguliuojantys sprendimai dažnai priimami centruose ir žmonių, kurie kartais yra gana atitrūkę nuo žemės ūkio.

Diskutuojant su kitų šalių atstovais ryškėjo ir panašumai, ir skirtumai. Vienas tokių aspektų – išmokos. 

„Galvojant, kad mūsų išmokos mažesnės, mums iškart sunkiau gaunasi konkuruoti su tomis šalimis. Nors tie patys švedai pasakoja, kad jie už žemės nuomą moka 600 Eur, tačiau jie ir išmokų maždaug tiek gauna“, – mintimis dalijosi LŪS vicepirmininkas.

Pasak jo, ne kartą konferencijoje kaip auganti Europos Sąjungos žemės ūkio lyderė minėta Lenkija. „Lenkai – mūsų kaimynai, tikriausiai, turime iš jų pasimokyti, kur čia ta problema, kad mes nemokame, o jie taip moka. Kita vertus, pasižiūrime jų įstatymus, taisykles – kai kur jie turi geresnes, lengvesnes sąlygas“, – kalbėjo G. Špakauskas.

Kitą kartą Šiaurės Amerikos ir Europos Sąjungos žemės ūkio lyderiai aptarti aktualijų ir pasidalinti patirtimi susitiks vėl po dviejų metų Meksikoje.