Idealiai prižiūrėti laukai, išpuoselėti šiltnamiai - sunku būtų rasti kitą taip kruopščiai tvarkomą ekologinės daržininkystės ūkį šalyje. Skrupulingai ravėti 10 hektarų plotą - milžiniškas darbas. Tačiau Biržų rajone, Pabiržėje ūkininkaujantys Daiva ir Arūnas Giedrikai nelinkę skųstis sunkia dalia - atvirkščiai, jie tvirtina, kad savo darbą labai myli.

„Čia mūsų darbas, laisvalaikis ir hobis, dirbame 24 valandas per parą. Baigiame atitolti ir nuo draugų, ir nuo giminių, nes niekam nebeturime laiko. Darbai įtraukė ir nepaleidžia: jei plotas būtų mažesnis, neišgyventume, tačiau jei dar plėstume pasėlius, nebepatemptume", - prisipažįsta ūkininkai.

Dešimties hektarų plote jie augina daugiau kaip pusšimtį skirtingų daržovių rūšių - sertifikavimo įstaigos „Ekoagros" išduotame sertifikate įvardyta per 60 daržovių ir žalumynų pavadinimų. Be tradicinių bulvių, morkų, burokėlių, svogūnų ir kopūstų, laukuose veši įvairiausių rūšių salotos ir prieskoniniai žalumynai, kukurūzai ir bulvinės saulėgrąžos, didžiosios pupos ir šparaginės pupelės, porai ir ridikėliai, salierai ir pastarnokai, moliūgai ir cukinijos ir dar daugybė kitų. Šiltnamiuose noksta pomidorai, kelių rūšių paprikos, baklažanai, gaiviai kvepia bazilikai, kurių auginama net šešios rūšys, tarp jų ir kvepiantys cinamonu bei citrina.

Pirkėjams reikia įvairovės

„Šiais laikais nebeišgyvensi vien su bulvėmis, morkomis ir burokėliais, nes jų priauginama daug. Pirkėjams reikia platesnio asortimento. Atrodytų, mes jau tikrai daug visko auginame, bet klientai kaskart vis klausinėja - kas naujo?" - žmonių noru išbandyti naujienas stebisi Arūnas. Jiedu su Daiva žiemą, kai turi šiek tiek daugiau laiko, susėda ir svarsto, ką dar galėtų auginti. Šiemet pirmą kartą nori klientams patiekti cikorijų: vasarą augino jas laukuose, o žiemą atželdins šaknis, iš kurių išaugs karstelėjusios vitaminingos gūželės. Galbūt kitąmet pradės auginti ir šparagus.

Tiesa, ne visada naujovių ieškojimas būna sėkmingas. Pernai nusivylė artišokais, nepasisekė ir su paprastaisiais rėžiukais - rūgštoko skonio prieskoniniais augalais mažais traškiais lapeliais. Užsodino jais kone pusę šiltnamio, gražiai sužaliavo, bet kai pradėjo pjauti ir vežti į prekybą - mažai kas pirko. Būdavo, kokius 100 g parduoda, o kitus veža namo ir kompostuoja. Daržininkai truputį baiminasi, kad šiemet tas pats nepasikartotų su lapiniais kopūstais. Tai labai dekoratyvi daržovė, turinti daug vertingų maistinių savybių, tačiau žmonėms ji dar menkai žinoma - gražu, bet ką su jais daryti? Daiva jau iš anksto rengiasi tam, kad teks kantriai pirkėjams aiškinti, kokių skanių valgių galima pasigaminti iš tų gražių garbanotų kopūstų lapų.

Nauja mada, sparčiai plintanti tarp sostinės gyventojų - žaliavalgystė. Tad minėti lapiniai kopūstai turėtų būti paklausūs tarp šio maitinimosi būdo šalininkų. Ypač vėlyvą rudenį, kai daržuose jau baigiasi žalumynai, mat šie kopūstai lauke iškenčia iki -15 °C. Žaliavalgiams siūloma ir puikaus skonio nesubrendusių šparaginių pupelių ankščių, kukurūzų burbuolių, jaunučių cukinijų ir patisonų, o bene populiariausia prekė rudeniop - jauni raudonųjų burokėlių lapeliai, iš kurių daromi įvairūs kokteiliai.

Kad įtiktų klientams, Giedrikai augina ir juodųjų serbentų, aviečių, braškių. „Yra tokių klientų, kurie iš kitų neperka, todėl mes esame priversti jiems užauginti ir uogų", - šypsosi Arūnas. Aišku, pirkėjai pageidautų ir ekologiškos mėsos, tačiau Giedrikai neįsivaizduoja, kaip reikėtų viską suspėti, jei dar ir gyvulius tektų auginti. „Nors mokslininkai ir tvirtina, kad ekologinis ūkis turėtų būti mišrus, mes to neįsivaizduojame. Kooperuojamės su kaimynystėje ūkininkaujančiais žemdirbiais: atiduodame smulkias, prekybai netinkamas bulves ir morkas, o mainais už tai gauname perpuvusio mėšlo trąšoms", - paaiškina daržovių augintojai.

Naujas sezonas - naujos problemos

Daržininkai pastebėjo, kad vienais metais vienos daržovės gausiau dera, kitais - kitos. Tad įvairovė ūkyje praverčia iš šiuo aspektu, nes nebūna tokių metų, kad viskas menkai derėtų. Štai šiemet baklažanus nukankino amarai, baltasparniai, rudeniop dar ir kolorado vabalai prisidėjo. Nors augintojai kiekvieną vakarą renka kenkėjus, bet augalai jau nusilpę, menkai dera, nors pernai baklažanų derlius buvo puikus.

Pomidorus pavasarį pasodino 2 savaitėmis anksčiau negu paprastai, ir daigai buvo labai gražūs, tačiau derlių skinti pradėjo skinti 2 savaitėmis vėliau. Agurkai šiemet irgi prastokai derėjo, moliūgai taip pat nespės išauginti didelių galvų, mat pavasarį ir vasaros pradžioje buvo vėsoka, tad moliūgai beveik mėnesį nė kiek neūgtelėjo, tik paskui, gavę šilumos, pradėjo leisti virkščias.

Į didžiąsias pupas įsisuko kenkėjai - ekologiniuose pasėliuose pupų mažai kas ir beaugina būtent dėl šios priežasties. Prieš veždami į prekybą, ūkininkai pupas išaižo, nes jei pateiktų su ankštimis, nematytų, ar yra pupose kirmėlyčių. Tiekti pirkėjui produkciją net ir su menkiausiais defektais - ne Giedrikų stilius. „Mes daug ką darome ne taip, kaip visi, nes norime matyti, ar tikrai daržovė kokybiška, - sako Arūnas. - Nepardavinėjame produkcijos, kurios dalį reikėtų išmesti. Mūsų žalumynų nusipirkęs žmogus gali būti tikras, kad šaldytuve jie išsilaikys visą savaitę, mat nupjaunami jie prieš pat vežimą į turgų ir iš karto gerai atvėsinami. Kas lieka neparduota, keliauja į komposto krūvą - kitą dieną vakarykščia produkcija neprekiaujame".

Auginimo sezonas prasideda vasario pabaigoje, kuomet pradedamas šildyti šiltnamis, kuriame auginami daigeliai. Tiksliau - dar anksčiau, kai daržininkai perka sėklas. Jas renkasi labai atidžiai ir negaili pinigų, nes žino - kokybė turi savo kainą. Tarkime, už vieną paprikų sėklytę mokėti 1 litą yra normalu. Brangios ir pomidorų sėklos, bet užtat koks derlius - vaisiai vienodo dydžio, puikios spalvos ir skonio.

Šiltnamiai išnaudojami maksimaliai - nuo pavasario juose auga špinatai, salotos, įvairūs žalumynai, ridikėliai, paskui juos pakeičia pomidorai, paprikos ir baklažanai. Daiva pati išsiaugina visus daigelius, o sėja būtinai atsižvelgdama į Mėnulio fazę - moteris įsitikinusi, kad tai veikia 100 procentų. Tarkime, pernai tinkamu metu pataikius pasėti kopūstus, jų vėliau visai nepuolė kirminai. „Ekoagros" tikrintojams tai net sukėlė abejonių - siuntė tyrimams į Vokietiją, bet jokių cheminių produktų likučių nerado. Beje, dėl kopūstų kenkėjų Giedrikai žino ir dar vieną paprastą gudrybę - pasak jų, reikia kopūstų lauke palikti keliolika balandų. Kopūstiniai baltukai tupia būtent ant jų, o kopūstai lieka sveiki.

Pomidorų augintojams Giedrikai irgi turi svarbų patarimą - per visą vasarą, kol neprasideda rudeniški rūkai, nereikia uždarinėti nakčiai šiltnamio, tada nesivystys pomidorų maras. Dar nuo maro gelbsti gana drastiškas pomidorų lapų genėjimas. Žinoma, labai svarbu ir kokiame šiltnamyje daržovės auginamos. Štai olandiškame „Rovero" šiltnamyje su atkeliamais šonais yra puikus vėdinimas, todėl ir daržovės čia auga be problemų. Priežiūros darbus palengvina automatinis laistymas: pomidorai, paprikos, baklažanai laistomi iš apačios, o salotos ar špinatai - iš viršaus. Visos daržovės auginamos tik natūraliame grunte.

Kaip suskaičiuoti piktžoles pasėliuose?

Arūnas ir Daiva prisipažįsta, kad palaikyti nepriekaištingą tvarką pasėliuose įpareigoja ir laimėjimai konkursuose - šiemet ūkis antrąjį kartą laimėjo konkursą „Pažangiausias ekologinis ūkis", pernai tarptautiniame konkurse buvo pripažintas Draugiškiausiu aplinkai Baltijos šalių ūkiu. Tai ne tik džiaugsmas, bet ir atsakomybė.

„Daivai pasakiau - viskas, paskutiniai metai dalyvaujame kokiame nors konkurse. Laimėjus atsiranda atsakomybė, kad ūkis būtų sutvarkytas idealiai. Atrodo, atvažiuos kas nors ūkio apžiūrėti, ras kokią žolę bestyrančią ir sakys: matai, apsileidę", - nuogąstavimais pasidalija Arūnas. Daržus ravėti antri metai padeda šešios moterys, tačiau šeimininkai sako, kad net ir su pagalbininkėmis nepadaro visko taip, kaip norėtų, juolab tokiais drėgnais metais kaip šie, kai piktžolės pilte pylėsi.

Skaudu būna, kai atvažiavę tikrintojai vis tiek randa prie ko prikibti, nors atrodo daržuose beravint prabėga visa vasara. „Kas galėjo sugalvoti tokį reikalavimą, kad pasėliuose negali būti daugiau kaip 10 proc. piktžolių? Juk lauke visuomet atrasi piktžolių, ypač rudeniop", - nelogiškais reikalavimais stebisi Arūnas. Pikta jam ir dėl niekaip neišsprendžiamo klausimo dėl laikinojo įdarbinimo. „Kiek galima kalbėti apie tai ir nieko nepadaryti. Kai ateina bulviakasis, talkininkų reikia kokioms 4 dienoms, tai nejaugi tokiam trumpam laikotarpiui darbinsi žmogų?" - logikos nemato ūkininkas.

Giedrikų ūkyje darbuotojai dirba pagal verslo liudijimus (patentus) - tai ganėtinai patogu ir darbdaviui, ir dirbančiajam: jei nėra darbo tame ūkyje, žmogus gali eiti kitur. Savo darbuotojoms ūkininkai surandama darbo ir žiemą - reikia raugti kopūstus, perrinkti ir ruošti prekybai daržoves. „Labai darbščios ir visada linksmos mūsų moterys", - kolektyvą giria šeimininkai tikėdami, kad gera energija perduodama ir toliau - gal todėl taip perkamos jų daržovės.

Savo klientą reikia užsiauginti

Kaip daržininkai apibūdintų savo pirkėją? Tai nebūtinai dideles pajamas gaunantys žmonės. Gal net daugiau yra tokių, kurie dėl sveikatos ar kitais sumetimais nori valgyti sveikus, skanius produktus. Labai daug jaunų mamų su mažais vaikais. Gražu būna žiūrėti, kai vaikams patiems leidžiama išsirinkti, kokių daržovių jie nori.

Klientai pastovūs, bendrą jų srautą galima prognozuoti, taip lengviau ir augintojams - palyginti tiksliai galima apskaičiuoti, kiek ir kokių daržovių vežti į sostinę. Sunkiausias laikas prekybai - vasara. Tada, kaip tyčia, daržovių pasiūla būna maksimali, o štai klientų sumažėja - dauguma atostogauja pajūryje. Giedrikai sulaukia prašymų vasarą pristatyti savo produkciją ir į pajūrio zoną, bet kol kas neįsivaizduoja, kaip tai reikėtų padaryti.

Prekiauti pradėję garsiosiose Tatulos mugėse (į pirmąją ekologinių gėrybių mugę Daiva išvažiavo viena, pakrovė jai toną bulvių ir tiek pat morkų - viską iššinkavo), vėliau Jeruzalės turguje, dabar jie turi nuolatines savo vietas sostinės Tymo turguje ir „Panoramos" prekybos centre. Iš pradžių jautėsi pirkėjų nepatiklumas ir abejonės - kas čia tokie, kokios čia dar ekologiškos daržovės? Kad pritrauktų klientų, augintojai ne kartą tiesiog už dyką duodavo ragauti retesnių daržovių, įdėdavo šiek tiek parsinešti jų į namus. Ta pirmoji prekybos vasara buvo tikrai sunki, ne kartą ir ne du augintojai sau yra sakę - viskas, paskutinis kartas, daugiau nebevažiuosime. Iki šiol Giedrikai prisimena auksinius „Tatulos programos" direktoriaus Almono Gutkausko žodžius, po kuriais ir jie galėtų pasirašyti: kiekvienas turi užsiauginti savo klientą.

Gerokai vėliau, po kelerių metų, ištikimi klientai prisipažino, kad vienas vežęs tirti daržoves į laboratoriją, kitas su virgulėmis bandęs nustatyti, ar tikrai jos užaugintos ekologiškai. „Dabar atėjo toks laikas, kai mums nieko nebereikia sakyti ir aiškinti. Jei kas nors prieina ir pradeda burbėti, neva kokios jau čia ekologiškos daržovės, tai stovintys eilėje mūsų klientai iš karto tokį nutildo", - pelnytu pasitikėjimu džiaugiasi augintojai.

Dėl sėkmingos prekybos yra tekę jausti ne tik džiaugsmą, bet ir piktą pavydą iš šalia prekiaujančių kolegų. Kartą, matydama nusidriekusią eilutę prie Giedrikų daržovių, viena prekeivė pratrūko pagiežingai šaukti, neva tos paprikos ir baklažanai iš prekybos centro nupirkti, pas mus tokie negali užaugti. Daiva tąkart apsipylė ašaromis, o paskui nuo tos piktos turgaus kaimynės saugodavosi tiesiog užsikaldami baltą paklodę.

Darbo nebijojo nuo pat pradžių

Augintojai pripažįsta, kad vienas sudėtingiausių dalykų - išlaikyti sėjomainos reikalavimus. Būna taip, kad susiplanuoji vienaip, o paskui dėl oro sąlygų į tą lauką tiesiog neįmanoma įeiti. Sėjos vėluoti negalima - tenka sodinti kitur. „Čia buvo bulvės, o dabar garstyčios auga žaliajai trąšai, rudenį jos bus apartos", - parodo Arūnas ir prisimena istoriją, kaip garstyčias žaliajai trąšai augino šiltnamyje. Pernai, kadangi buvo reikalavimas būtinai pasėti tarpinius augalus, sėjo juos ir šiltnamiuose, paskui su freza įterpė į dirvą. Tačiau tam, kad augalų liekanos supūtų, būtina drėgmė, o šiltnamyje žemė sausa. Nors Arūnas papildomai laistė keletą kartų - niekas nepadėjo. Pavasarį sudžiūvusias garstyčias teko išgrėbti laukan.

Ūkyje daugiausia darbų atliekame rankomis. Bene vienintelė sava technika - mažas traktoriukas, įsigytas prieš dvejus metus. Arūno manymu, geriau prireikus technikos nuomotis, negu savo turėti. Be to, jis laikosi nuostatos nesiskolinti, stengiasi visada išsiversti su turimomis lėšomis, niekada nėra prašęs jokios paramos, tad ir lėšų stambiems pirkiniams kol kas nesukaupia. Darbuose gelbsti paprasti pačių susimeistrauti ar paveldėti padargai - tarkime, Daivos tėčio padarytas vagų ženklintuvas ar elementarus ravėtuvas. Sėja rankomis, net smulkiausias salotų ar kopūstų sėklytes į daiginimo padėklus sodina po vieną su dantų krapštukais!

Kuo jau kuo, bet darbu Arūno ir Daivos nepagąsdinsi. Jauni sukūrę šeimą, jiedu nuo pat pradžių gyveno ūkiškai, augino kiaulių (net 10 paršavedžių vienu metu turėjo!), avių, žąsų, o už pinigus, gautus Daivai išeinant į vaiko priežiūros atostogas, pirko karvę. „Mums visada visko reikėdavo. Darbo nebijojome nuo pat pradžių, gal todėl ir sekėsi", - svarsto sutuoktiniai.

Dėmesys maisto kokybei

Daiva, būdama puiki šeimininkė, turi ką pasakyti ir ko pamokyti savo pirkėjus, nes šeimynai ruošia daugybę valgių iš daržovių. Namiškiai išlepinti - valgo tik namie, nes kitur paprasčiausiai neskanu. Daiva net duoną ir batonus pati kepa, ir tik iš ekologiškų miltų: rudenį nusiperka keletą maišų spelta kviečių grūdų iš Joniškėlio bandymų stoties, susimala juos „Ustukių malūne". Mėsą irgi perka tik ekologišką - jos įsigyja iš pažįstamų ūkininkų. Kas rytą lėtaeige sulčiaspaude išsispaudžia sulčių iš šviežių daržovių, vaisių, uogų, žalumynų.

Net ir būdami labai užsiėmę, Daiva su Arūnu visada randa laiko susėsti prie stalo ir ramiai papietauti, taip ir savo vaikus - dukrą Simoną ir sūnų Roką - įpratino. Simona, jau sukūrusi savo šeimą, gyvena ir studijuoja sostinėje, o Rokas šiemet įstojo į Aleksandro Stulginskio universitetą. Vaikinas pasirinko neakivaizdines ekonomikos studijas, kad galėtų padėti tėvams ūkyje.

„Rodos, stūmėme vaikus kuo toliau nuo ūkio, kad jiems nereikėtų dirbti taip sunkiai, kaip mes dirbame, tačiau išėjo atvirkščiai. Rokas tikrai dirbs tą darbą, o ir Simonos širdis linksta kaimiško gyvenimo link. Žinoma, daržovių gal neaugins, bet kaime gyventi norėtų", - pripažįsta Daiva ir Arūnas, širdyje greičiau džiaugdamiesi, negu liūdėdami dėl to.

Jurga Zaleckienė

Mano ūkis, 2012/10