Basf A1 01 02 24 Basf 01 02 24 m1
Pauzė
Be skaitymo negalime priimti pasaulio
Asociatyvi Pixabay (Mystic Art Design) nuotr.

Skaitymo vietą, būdą, tempą, ritmą atrandame savarankiškai. Mėgstamas knygas, autorius atrandame irgi patys, dažnai – pastūmėti jautraus ir įsiklausančio į žmogų mokytojo. Kaip skaitymą apibūdina Meilės Lukšienės premijos laureatas (2018), buvęs Vilniaus Užupio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, literatūros vadovėlių, metodinės literatūros vienas iš rengėjų, Vilniaus universiteto dėstytojas Alius Avčininkas?

Kas Jums pačiam yra knygų (tekstų) skaitymas? 

Skaitymas man tikriausiai yra saugiausia patirtis; labai atsargus susidūrimas su pasauliu. Ir kartu to paties pasaulio išbandymas: ko verta tikrovė? Skaitymas yra susipažinimas su savimi; nuolatinis pasimatymas, kada įžodinama tai, ko pats iki galo nesupranti. Nesupranti savo būsenos, elgesio, baimių, to siaubo, kuris ištinka įžengus į tikrovę, prigimties. 

Bioversija m7 2024 02 22

Ko netektume nustoję skaityti ilgus, dėmesio reikalaujančius tekstus? 

Jau netekome. Ramybės. Nebepavyksta ištrūkti iš tos kasdienybės, iš gyvenimo, kuris vilioja taip, kad atsispirti jam vis sunkiau. Netenkame savęs ar galimybės būti savimi, pažinti save, patirti tylą, nes ji slegia. Triukšmas (visoks) yra tapęs norma: taip bijome būti vieni, kad be triukšmo nebegalime net užmigti. Netenkame drąsos pripažinti, kad esame netobuli. Nebedarome pauzės, kad tik mažiau skaudėtų. Išsibarstome siurbdami tai, kas greita, mažomis dozėmis, vienkartinėms, kad nuslopintume buvimo simptomus.

Kokias skaitymo tendencijas esate pastebėjęs tarp jaunimo (savo mokinių)? 

Jie skaito. Tik visai ką kita. Skaito tai, ką atranda patys. Saviugdos knygos, poezija, šiuolaikinė populiarioji literatūra, kartais ir klasika – visa tai apyvartoje. Tik prie šių knygų mokiniai artėja iš kitos pusės: ne privaloma tvarka, bet pajutę, kad dabar to reikia; skaitymo procesas koreliuoja su jų savižinos poreikiu. Juk ir mes, suaugę, prie tam tikrų tekstų prieiname ar grįžtame tik gyvenimo spiriami, jausdami būtinybę. Per mažai išmanome šiuolaikinių jaunų žmonių kontekstą, tad žioji didelis griovys tarp pasiūlos ir paklausos toje pačioje mokykloje; per dažnai skaldome galvas dėl sąrašų, bet pamirštame mokinius. 

Su mokiniais esate pastatęs spektaklių pagal Dostojevskio, Beketo ir kt. kūrybą. Tai mąstymo reikalaujantys kūriniai, kas padėjo juos priartinti prie jaunosios kartos? 

Visi norime būti reikalingi, naudingi, pamatyti ir išgirsti; spektaklis ir buvo ta terpė, kada kiekvienas galėjo būti kūrėjas. Ir buvo. Mokinio balsas, ūgis, judesys, teksto permatymas  – negalimos ištrinti viso proceso dalys. Čia randasi ir netikėtumo džiaugsmas. 
Kiekvienas vis ko nors laukiame. Ir dažnai bijome sulaukti. Priėję prie ilgai ieškotų durų bijome jas atidaryti – galbūt ten nieko nėra. Tų durų ieškojimas iki vėlumos mokykloje buvo kasdienybės prisijaukinimas: mokykla atsigręžia į mokinį, jį pamato, nebeniveliuoja. Tai buvo vienas iš tų kartų, kada prasmės ieškoti nereikėjo. 

Skaitymas, prasmė, jautrus pasaulio priėmimas – tai susiję, sąveikauja ar nebūtinai?

Sakyčiau, kad be skaitymo to pasaulio mes tiesiog negalime priimti; mes jo paprasčiausiai neatpažįstame. Jis plūduriuoja šalia (o gal mes patys jame skendime) nebylus, kaip kokia nesuprantama kalba parašyta iškaba. Kažkoks keistas abejingumas apima. Bet gal kitiems tokia būsena yra vienintelis išsigelbėjimas? Nežinau. Bet man tai ne.

Autorius: Inga Dubovijienė
Gudinas -  23 06 14 + MU 2024

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

Apklausa
Kokių priemonių imatės dėl užmirkusių žieminių pasėlių?
Visos apklausos