Kaunas. Žurnalo „Mano ūkis“ fotoreportažų ir viršelių autorius Titas Valionis pelnė prestižinį tarptautinį jaunų fotografų apdovanojimą Šveicarijoje.

Kai prieš kelerius metus „Mano ūkio“ redakcijos kolegė vieną rudens popietę užkalbino nepažįstamą vaikiną, fotografuojantį ant Kauko laiptų, niekas nė nenumanė, kad šis atsitiktinumas taps bendrų darbų pradžia. Taip į „Mano ūkio“ komandą atkeliavo Titas Valionis – jaunas fotografas, parkūro atletas ir žmogus, kurio talentas šiandien žinomas jau ir už Lietuvos ribų.

Šiemet Titas (jam – 25-eri) tapo prestižinio tarptautinio konkurso „Unpublished Photo“ laureatu. Jo darbų serija apie Lietuvos parkūro (pranc. parkour  – distancija, kliūčių ruožas – sportinio tipo veikla, kurios pagrindinis principas yra judėjimas, patekimas iš vienos vietos į kitą kiek įmanoma greičiau ir efektyviau) bendruomenę pelnė pirmąją vietą, o parodos atidarymas vyko MUSEC muziejuje Lugane, Šveicarijoje. Ta pati serija, kuriai brandinti prireikė ne vienų metų, šiandien ne tik pripažinta tarptautinių ekspertų, bet ir simboliškai jungia visas Tito gyvenimo aistras.

„Atsiunčia laišką – o aš netikiu“

Paklaustas, ką jautė tą akimirką, kai sužinojo laimėjęs konkursą, Titas nusišypso: „Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad nepatikėjau. Niekuomet nebuvau laimėjęs fotografijos konkurso, o čia dar tarptautinis. Laišką skaičiau kelis kartus – tikrinau, ar tikrai viską gerai supratau.“

Šis apdovanojimas jam ne tik profesinis įvertinimas. Titas sako, kad tai tarsi aiškus ženklas, jog pastarųjų penkerių metų kryptis buvo teisinga: „Kuo toliau, tuo labiau siekiu savo fotografijomis pasakoti istorijas. Noriu, kad nuotraukos viena kitą papildytų. O čia – konkurse, kur svarbiausia būtent serijos pasakojimas – gaunu pirmą vietą. Tai labai daug reiškia.“

„Unpublished Photo“ konkurse šiais metais dalyvavo daugiau kaip du šimtai jaunų fotografų iš 35 šalių, daugiausia iš Italijos, Kinijos ir Australijos. Dalyvių amžius – nuo 18 iki 30 metų. Reikėjo pateikti projektus, sudarytus iš 10 nuotraukų savo pasirinkta tema, kurios būtų nuosekliai susijusios stiliumi ir turiniu. Gegužę Venecijoje tarptautinė komisija atrinko keturis nugalėtojus. Pirmą vietą konkurse užėmė Titas Valionis ir kūrėja iš Ukrainos Nurlana Udovenko. 

Pirmas kartas prieš tarptautinę auditoriją

Parodos atidarymo dieną Titas patyrė daugybę emocijų – nuo jaudulio iki artimo bendravimo su tais, kurie žiūrėjo jo fotografijas.

„Susipažinau su žmonėmis, kurių santykis su menu labai skirtingas. Jų mintys apie mano darbus buvo įdomios ir netikėtos. Jei ne konkursas, niekur kitur su tais žmonėmis nesusitikčiau ir nepasišnekučiuočiau.“

O tada – Tito eilė kalbėti prieš auditoriją: „Labai, labai jaudinausi. Rankos tikrai drebėjo. Malonu matyti savo darbus, eksponuojamus Šveicarijos muziejaus salėje, bet jaudulys užplūdo, kai pačiam reikėjo juos pristatyti, pačiam kalbėti prieš visus.“

Parkūras – judesio poezija, kurią Titas pažįsta iš vidaus

Titas parkūrą praktikuoja daugiau nei dvylika metų. Fotografuoti šią kultūrą jam – ne projektas, o kasdienybės dalis. „Puikiai žinau visus judesius, triukus, atletus, lokacijas, kuriose šokinėjame. Per tiek metų susiformavo visai kitoks – ne sportinis – parkūro matymas. Norėjau jį parodyti, atskleisti, papasakoti.“

„Norėjau parodyti, kad parkūrą galima matyti ne tik kaip sportą, bet ir kaip meno šaką. Miesto panorama – tai drobė, o atleto kūnas – lyg tapytojo teptukas. Iš jų sąlyčio gimsta kūriniai.“

Labiausiai brangi serijos nuotrauka daryta IX forto monumento fone. „Ji žymi naujo matymo pradžią. Nuo jos pradėjau ieškoti nuotraukose gylio. Norėjau, kad žiūrovo žvilgsnis keliautų tolyn, skverbtųsi į vidų.“

Fotografuoti parkūrą, vadinasi, mokėti pranykti

Titas sako, kad dirbant su atletais svarbiausia – netrukdyti. „Stengiuosi kuo mažiau kištis į jų sumanymą. Parkūro esmė – unikalus kiekvieno žmogaus judėjimo stilius. Kartais vieta, aplinka ar kompozicija reikalauja, kad atletas kuo tiksliau atliktų triuką, bet dažniausiai prisitaikau pats.“

O ką turėtų pajusti žiūrovas? „Jeigu pavyksta pajusti parkūro bendruomeniškumą ir mūsų kasdienybę, didžioji tikslo dalis pasiekta. O jei žiūrovas dar supranta, kokio sudėtingumo triukas, paroda atsiveria kitomis spalvomis.“

Mintys apie fotografiją: technologijos ir unikalumo paieškos

Titas įsitikinęs – fotografijos pasaulis keičiasi sparčiau nei bet kada: „Technologijos – nuo kamerų iki retušavimo – dabar tampa didžiausiu pokyčiu. Vaizduotė yra vienintelė kūrybos riba.“

Tačiau tendencijų vaikytis jis neskuba. „Jei sugebi kurti nepaisydamas tendencijų, išlaikai unikalumą.“

Jauno fotografo kelias, anot jo, visada yra dviejų greičių: „Viena vertus, gali bandyti save visur ir kurti savo stilių. Kita vertus – dar esi nepripažintas. Užsakymų gauti sunkiau. Bet žmonėms vis labiau reikia fotografų, tad tai – ir iššūkis, ir galimybė.“

Technologijos, jo manymu, niekada nepakeis esmės: „Jos tik įrankis. Tikrasis darbas vyksta galvoje.“

Kaimo žmonės – tai, ką Titas atrado „Mano ūkyje“

Nors parkūras – jo širdies projektas, dalį patirties Titas sukaupė bendradarbiaudamas su „Mano ūkio“ komanda.

„Kiekviena kelionė su redakcija – tai pažintis naujais žmonėmis. Tenka mokytis prieiti prie kiekvieno individualiai, kad žmonės jaustųsi natūraliai, o tam reikia įdėmiai klausytis, neišleisti iš akių net iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų smulkmenų.“

Fotografuoti ūkininkus – išskirtinis iššūkis: „Atvažiuoji, turi mažai laiko, žmogus – įsitempęs. Vienintelis būdas sumažinti įtampą – bendrauti. Kalbini žmogų, teiraujiesi jam rūpimų dalykų, bandai pralinksminti, kad portretas išeitų tikroviškas, nesuvaidintas.“

Ar žurnalo fotografija gali būti tokia pat kūrybiška kaip meninė?

„Manau, kad taip – jei ji papildo tekstą, kartu kuria pasakojimą. Tai ir yra kūryba.“

Patarimai jauniesiems fotografams

Paklaustas, ką pasakytų sau pačiam, jei galėtų grįžti į pradžią, Titas atsako ilgai negalvodamas: „Išsiaiškink savo kryptį. Kuo anksčiau, tuo geriau. O iki tol – bandyk viską. Nenaudingos patirties nėra.“

Svarbiausia pamoka, kurią atnešė šis apdovanojimas?

„Posakis „tiesiog reikia daryti“ yra teisingas. Jei mintis galvoje sako „gal verta?“ – vadinasi, tikrai verta.“

O ko pats norėtų, kad žmonės galvotų apie jį, kaip darbų autorių? Titas apie tai dar negalvojo, bet apie tai kalba jo meninės nuotraukos – apie žmogų, kuris moka judesį paversti pasakojimu, kuris miesto sienose mato drobę, kuris renkasi žvelgti giliau.

Tito Valionio nuotr.