Jurbarkas. Ūkininkė Sigita Tūrovaitė puoselėja 4,5 ha šilauogyną – tokio dydžio uogynas dar „suvaldomas“ šeimos jėgomis. Gal dar hektarą būtų galima išsiplėsti, bet tai ir viskas. Didinant daugiau, prasidėtų pramoninė gamyba, į kurią Sigita eiti nenori.

Savo ūkį Jurbarko rajone kurti ji ėmė 2009 m., per ekonominę krizę, kai keitėsi situacija darbe, o Sigita kaip tik paveldėjo 5 ha močiutės žemės. Po kelerių metų kaip jaunoji ūkininkė ji gavo teisę lengvatinėmis sąlygomis įsigyti dar 14 ha valstybinės žemės. „Be jų būčiau uždususi tuose 5 hektaruose, o dabar turiu laisvę kurti tokį ūkį, kokio man reikia“, – sako moteris.

„Tik tada, kai tu visa savo esybe esi žemdirbys, gali ryžtis dirbti žemę. Be meilės žemei, vien galvojant apie verslą, neištvers nė vienas uogų augintojas, nes čia reikia labai daug pasiaukojimo ir juodo darbo“, – patikina ūkininkė Sigita Tūrovaitė

Parduoda turguose

Kol kas Sigita su mama Zita Tūroviene uogas realizuoja Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos turguose, bet vis dažniau pagalvoja apie produkcijos eksportą. „Sprendimai neateina taip greitai. Mes lėti, kaip ir gamta“, – šypteli augintoja. Pavasarį sunku nuspręsti, kiek uogų bus, o sutartis reikia sudaryti iš anksto. Pasak Sigitos, realu galvoti apie eksportą į Šiaurės Baltijos šalis.

„Rasti pardavėją, kuris parduoda aukštesnės kokybės produktus ir jam kartą per savaitę tiekti uogų produkciją – tai būtų svajonių variantas“, – sako Sigita. Ji pabrėžia, kad laikosi principo – skinti tik visiškai sunokusias uogas, nes jos yra nepalyginti skanesnės už nuskintas anksčiau ir sunokintas sandėliuose. Žinoma, tokios uogos turi būti greičiau realizuotos. Turgūs, ypač ūkininkų turgeliai, Sigitai kol kas puikiai tinka kaip pagrindinė uogų pardavimo vieta.

„Uogas auginu atsakingai, gerbdama gamtą. Atitinkamai gerbdama gamtą aš jas noriu ir parduoti, nes tai yra susiję. Nuo šio sezono uogas pardavinėjame lengvai suyrančiuose popieriniuose indeliuose. Jie brangesni, bet pasiryžome investuoti, nes ateitis priklauso ekologijai. Smagu, kad naujosios pakuotės patiko ir mūsų pirkėjams“, – sako augintoja.

Nuo šiemet šilauogės pardavinėjamos lengvai suyrančiuose popieriniuose indeliuose

Mokosi iš savo klaidų

Sigita patikina, kad šilauogių auginimo versle yra daugybė niuansų, kuriuos būtina žinoti, ir kiekvienas augintojas, deja, mokosi iš savų klaidų. Pirmiausia – pasirinkti savo žemei tinkamiausią šilauogių veislę. „Jei užsisodinsi vienos veislės uogomis visą hektarą prieš tai veislės neišbandęs, neištyręs, tai bus labai blogai. Nes uogos gali būti neskanios, nenokti ar būti visai netransportabilios. Kas viename ūkyje auga, kitame neaugs, ir rekomenduoti ką nors labai sunku“, – sako Sigita.

Dar vienas niuansas – būtina įvertinti, ar veislė patiks skynėjams. Jei uogas per daug reikia rūšiuoti, žmonėms tiesiog nusvyra rankos. Skynėjai neskins ir mažų uogų – tai sunku ne fiziškai, bet psichologiškai. „Šiuo požiūriu Patriot yra problemiška – uogos įvairaus dydžio ir noksta labai nevienodai, prinokusias uogas reikia tiesiog „išlesioti“ iš kekių, ir tai skynėjus vargina. Ūkininkas turi galvoti ne tik apie save, bet ir apie tą, kuris dirba. Nes jei tik žmogui pasidaro per sunku, jis bėgs nuo tokių uogų ir nieko čia nepadarysi“, – iš patirties žino Sigita.

Labai svarbu ir uogų skonis, nes neskanių tiesiog niekas nepirks. Galvojant apie eksportą į užsienį, geriausiai tiktų vidutinio dydžio uogos, o štai turguje visi nori stambių. Eksportui iš Sigitos auginamų veislių labiausiai tiktų Blue Crop ir Reka.

Sigitos gyvenimo draugas Vinfridas Goiligas (Winfried Geulig) skuba nuskintas uogas kuo greičiau atvėsinti, o skirtas šaldyti – užšaldyti 18 laipsnių šaltyje

Uogyno įveisimo niuansai

Pasak Sigitos, šilauogyno veisimo pradžioje mokslinė literatūra buvo tarsi kasdieninė maldaknygė. „Tikrai nesu iš augintojų, kurie ieško informacijos internete. Mano mokytojai yra VDU Botanikos sodo mokslininkai Laima Česonienė ir Remigijus Daubaras, naudingų patarimų davė ir augintojas Vladas Liatukas. Nemažai vertingos informacijos esu gavusi ir iš Vokietijos, kur pirkau nemažą dalį sodinukų“, – paaiškina ūkininkė.

Vietos ir dirvos parinkimas, taisyklingas eilių išdėstymas šiaurės-pietų kryptimi – yra labai svarbu. „Mūsų laukas dėkingoje vietoje, net nereikėjo sodinti užuovėjinės juostos, nes plotą juosia miškai, šalia teka upelis, kurio vanduo naudojamas laistyti. Didžioji dalis žemės jau buvo rūgšti – smėliukas“, – sklypo privalumus paaiškina augintoja.

Šilauogynas pasodintas pagal visus reikalavimus. Iškasti 50 cm gylio ir 1 m pločio grioviai pripildyti rūgščių durpių. Tarp šilauogių eilių palikti 4 m pločio tarpueiliai. „Gal todėl mūsų uogų skonis toks geras, kad jos gauna daug saulės“, – svarsto Sigita.

Saulės spinduliai ir geras vėdinimas tarp uogakrūmių eilių saugo ir nuo ligų plitimo, o štai nuo paukščių gelbsti natūraliai čia gyvenantis vanagas. „Gamtos vienybė ir pusiausvyra yra labai svarbu. Pavyzdžiui, daugybę kenkėjų kiaušinėlių sunaikina boružės. Pavasarį jos atidirba už mus kokius dešimt kartų daugiau. Paliekame gamtai pačiai kovoti, ir mums kol kas sekasi“, – šypsosi Sigita.

„Turgūs yra mano mokykla. Bendrauji su žmogumi akis į akį ir žinai, kad kitą šeštadienį tu jį vėl pamatysi, todėl uogų kokybė turi būti be priekaištų“, – aiškina Sigita Tūrovaitė

Praėjusią žiemą ji su mama pradėjo prekiauti šaldytomis uogomis – pardavė žaibiškai. Iš užšaldytų pernokusių uogų gamino ir uogienę. Tai buvo eksperimentinis gaminys, receptą kūrė LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto Biochemijos ir technologijos laboratorijos specialistai. Iš 8 pavyzdžių skaniausia buvo uogienė su svarainių sultimis, nes šilauogėms būtinai reikia rūgštelės.

„Uogienę labai greitai išpirko, tad šiemet darysime daugiau. Reikėtų ryžtis dar vienam projektui ir įsirengti perdirbimo cechelį“, – pasvajoja Sigita Tūrovaitė.

VISĄ STRAIPSNĮ SKAITYKITE ŽURNALO „MANO ŪKIO“ RUGPJŪČIO MĖN. NUMERYJE

MŪ inf.