Alytus. Pirkti tik gerą techniką ar įrangą, planuojant veiklą žiūrėti viena kryptimi ir mokėti džiaugtis mažais dalykais - šie trys komponentai sudaro Dalės ir Valdo Rinkevičių ūkininkavimo sėkmės formulę.

Lietuvos ūkininkų sąjungos Alytaus skyriaus vadovas Romas Kisleravičius pabrėžia, kad Bendrių kaime gyvenančių Rinkevičių ūkis mažas, bet labai rentabilus. Net ir žinant šią informaciją, žvalgantis po kiemą nepavyksta užgniaužti nuostabos - ūkis labiau primena kolūkiečio sodybą gyvenvietėje, kurioje buvo galima laikyti vos vieną karvę su prieaugliu ir keletą kiaulių, negu tituluotą ūkininko ūkį.

Tiek Valdas Rinkevičius, tiek jo sūnus Lukas domisi žemės ūkio tendencijomis ir naujovėmis

„Ne jūs pirma stebitės, - šypsosi ūkio galva Valdas. - Laikome tik dvi dešimtis karvių ir 5 jauniklius. O čia mūsų „ferma", - mosteli ranka į rekonstruotą kluoną. Šalia jo, atskirame ūkiniame pastate, įrengtas modernus pieno blokas, melžimo agregatai, šaldymo vonia. Būtent karvidė ir pieno blokas slepia tolėliau esantį technikos garažą.

Karvės su pensijomis

Rinkevičių bandoje vien Lietuvos juodmargės. Šešiolika iš jų priklauso šalies genofondui. Jas dzūkai šmaikščiai vadina karvėmis „su pensijomis". „Parama - 620 litų - už senojo genotipo karvę skiriama kartą per metus, tačiau padauginkite iš šešiolikos - į sąskaitą banke įkrenta beveik 10 tūkst. litų. Tie pinigėliai padengia sveikatos, socialinio draudimo, gyventojų pajamų mokesčius", - paaiškina Dalė.

Kalbai nukrypus į finansus, moteris priduria, kad ūkyje vedama dvejybinė apskaita. „Į ūkininkus žiūrima per didinamąjį stiklą. Pajamos griežtai suskaičiuotos, blusas ir tas, jei turėtume, suskaičiuotų", - juokauja ūkininkė.

Bandą užsiaugino patys nuo keturių telyčių, svetimų galvijų nenori. Anot ūkio šeimininkės, pasitaiko, kad karvės per pavasarinį šėlsmą apsikulia ar apsibado tarpusavyje. Klausimas, kaip jos sugyventų su svetima naujoke, vargu, ar pavyktų išvengti rimtesnių sužalojimų.

Ūkininkaudami Rinkevičiai vadovaujasi principu: godus moka du kartus ir karves sėklina kokybiška, nors brangia sėkla. „Jei buliaus produktyvumas - 12 tonų, o mūsų karvyčių - septynios tonos per metus, gal būsimosios bandos produktyvumas sieks 9 tonas pieno", - svarsto pusiau natūrinio ūkio savininkas.

Produktyviausios Žaibė, Gervė, Žilvė, Rinkė (neveltui turtinti iš šeimininkų pavardės kilusį vardą) jau dabar duoda daugiau kaip 8 tonas 4,5-4,6 proc. riebumo ir 3,5 proc. baltymingumo pieno. Didžioji dalis karvių veršiuosis rudenį, kai tradiciškai turėtų kilti pieno supirkimo kainos. „Netaikėme specialiai, tiesiog taip sutapo. Kol karvės ganyklose, sunkiau pastebėti rują ar susirgimus, todėl sėklinti tenka po kelis kartus", - paaiškina V. Rinkevičius.

Iš dabartinių trys telyčaitės liks ūkyje, o veršelius parduos. Tvarte tik 22 vietos, todėl neretai parduoda ir telyčaites, turi savus klientus, kurie tik ir laukia, kada atsiras atliekama. Rinkevičiai vienodai vertina abiejų lyčių gyvulius, o labiausiai laukia rekordinio buliaus Nordžio palikuonių.

Nors iš dvynių kilusios telyčaitės taip pat dažniausiai veda dvynius, pavasarį atsiradusias Nordžio palikuones ūkininkai ketina pasilikti

Plėsti bandą dzūkai neketina, nebent dviem vienetais, nes prieaugliui dar yra tinkamas gardas kiaulidėje. „Reikia ruošti pamainą. Dabar karvės greičiau išeina iš rikiuotės, jas pagadina dvyniai. Anksčiau karvės du veršelius iš karto atsivesdavo kada ne kada, o dabar nedidukėje bandoje kasmet jų susilaukia bent dvi karvės. Vienos nuovalos išsivalė, o antros - užsilaikė ir taip beveik 100 procentų. Tenka nuovalas išlupti, gimdą išplauti. Gerai, jei pavyksta tokią karvę išgydyti ir apsėklinti iš pirmo karto", - problemas vardija V. Rinkevičius.

Viliasi, kad krizė laikina

Vasarą kasdien iš ūkio į supirktuvę iškeliauja 330 kg pieno, dabar jau primilžiai šiek tiek mažėja. „Dar liepą visiems sakėme, kad skųstis pieno kainomis - nuodėmė, tačiau rugsėjį už kilogramą pradėjo temokėti po 55 centus. Nepamiršome laikų, kai gaudavome vos po 50 centų už kilogramą. Tuomet tai jau visokių minčių buvo kilę, nes melži, dirbi, atiduodi ir tau nieko nelieka. Dabar mąstome kitaip, guodžiamės, kad laikina, sakome, svarbiausia, kad karo nebūtų", - prisipažįsta Valdas.

Pieno blokas - naujausias pastatas ūkyje

Ūkininkai džiaugiasi, kad pienas kokybiškas, pavyksta išvengti somatinių ląstelių. „Sąžiningai laikomės sanitarinių sąlygų, be to, labai daug įtakos turi ir tai, kad melžia vienas žmogus, gerai išmelžia, žino kiekvienos karvės privalumus, trūkumus ir ypatumus. Tai padeda išvengti išlaidų - somatinių karvių gydymas: vaistai, veterinarijos gydytojo paslaugos - brangiai atsieina, tris paras jį pritaikius karvės duoda po lašą pieno, dar tris paras jo negalima parduoti", ‑ vardija Dalė.

Dažniausiai melžia ūkio šeimininkė, kartais padeda vyras, kai jis negali - sūnus Lukas. Darbo jėgos ūkyje užtenka, nors moteris prasitaria, kad būtų gerai, jei kažkurio mama dar galėtų virtuvėje suktis, daržą ar šiltnamį prižiūrėti. Be to, kol karvės ganyklose, tvartai tušti nestovi, juose kudakuoja būrys broilerių ir pulkelis ančių. Dabar visi darbai gula ant pustrečių pečių. „Suspėti suspėjame, bet jau jaučiasi, kad kas metai jau pavara žemėja", - šypsosi ūkio šeimininkė.

Žemės ūkio „universitetus" baigė gimtajame kaime

Formalaus žemės ūkio krypties išsilavinimo neįgijusiam Valdui, jo žodžiais, tai atstoja konsultantų patarimai ir mokymai. Nuo pat ūkininkavimo pradžios Rinkevičiai bendradarbiauja su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, nepraleido nė vieno organizuojamo seminaro, mokymų, todėl  pažymėjimų pluoštas vos telpa į storiausią segtuvą. Valdas su šypsena prisimena, kad viename seminare net kelis kartus paprieštaravo docentui, aiškinusiam, kaip įsėti žolynus. Šis nė kiek neįsižeidė, tik nustebo, iš kur tokios žinios.

Žemės ūkio „universitetus" Bendrių kaimo ūkininkas baigė kartu su vidurine mokykla. Užaugo kaime, kaip pats sako, prie karvės uodegos. Be to, mama dirbo melžėja, todėl eidavo jai padėti dar būdamas pradinukas. „Trylikos metų jau mokėjau savarankiškai priimti veršelį. Todėl visi ir ragino studijuoti veterinariją, tačiau mane labiau traukė technika", - prisipažįsta pašnekovas.

Baigęs mokslus, dirbo Alytuje, tuometiniame „Medvilnės" kombinate ir, kaip prasitarė žmona, nė negalvojo ūkininkauti. Vis dėlto likimas prieš dvidešimt metų parvedė į gimtinę, Valdas įsidarbino Miroslavo gaisrinėje, kur jau triūsė garsus šio krašto ūkininkas Saulius Valūnas. „Jis mane ir užkrėtė savo idėjomis. Dalijosi patirtimi, padėjo technika", - gražiai apie kaimyną atsiliepia V. Rinkevičius.

„Mes net žemės neturėjome, o apie techniką nėra net ką kalbėti. Aplinkui buvo didžiulės kolūkio fermos, bet mes tada nesugalvojome, niekas neužvedė ant kelio pirkti pajus. Pasiėmėme varganas karves, kurias iš karto teko parduoti į maisto kombinatą, nes sirgo leukoze. Suvarėme į furgoną ir gavome kelis rublius. Tie, kurie įsigijo fermas, arba jas nugriovė, arba apleido taip, kad beržai ant stogų auga. Pradėjome nuo trijų hektarų, gautų iš ūkio ir tiek pat atsiėmė Valdo mama", - kad ūkininkavimo pradžia buvo sunki, neslepia Dalė.

Dabar Rinkevičiai turi 16 ha nuosavos žemės, iš viso dirba 37 ha. Žemės išsimėčiusios, didžiausias plotas 3,5 ha. Didesnę dalį užima pievos ir ganyklos, taip pat sėja žieminių kviečių. Grūdus sunaudoja pašarams, jei lieka koks maišelis, sušeria vištoms.

Ganykliniu laikotarpiu tuščiuose karvių garduose ūkininkai augina vištas ir antis

Atsistoti ant kojų dzūkams padėjo ES parama. Ja pasinaudoję, kluoną pritaikė karvėms laikyti. Šaldytuvams, melžimo įrangai įsigyti teko imti paskolą. Mėšlidžių kol kas neturi, kaupia mėšlą laukuose. Juo tręšia dirvonus, užaria ir gauna palyginti neblogą derlių.

Trijų „P" formulė

Kol laikė iki dešimties karvių, jas visas melždavo rankomis. „Padidėjus bandai, šis darbas tapo per sunkus, prasidėjo skausmai, melždavau net miegodama - rankos judesius kartodavo nevalingai. Labai dėkingi gyvulininkystės konsultantei, Alytaus biuro vadovei Virginijai Kvedarienei. Ji ramino: „pakentėkit, bus programa, Pieno direktyvos", patarė, kokius agregatus geriau įsigyti. Melžiame jau devinti metai, laiku atliekame aptaranavimus ir jokių problemų neturime", -  džiaugiasi Dalė.

Jos vyras čia pat priduria, jog šeimoje vadovaujamasi principu, jei pirkti tai gerą, nesvarbu, kad jis brangus, daiktą. Principo formulę sudaro trys „P". „Pavargstame, palaukiame, pataupome. Traktorių įsigijome seną, 17-os metų, tačiau jis nenuvylė", - sako šeimos galva.

Šienui ruošti turi „Kverneland" technikos, pagal ūkio didumą dar reikėtų preso. Pirkinių sąraše Valdas jam skiria pirmąją vietą. Įsiterpęs sūnus Lukas tvirtina, kad labiausiai reikia technikos angaro. „Jei Lukas apsispręs būti ūkininku, pirmiausia išpildysiu jo svajonę, manau, kad jaunieji ūkininkai bus remiami, jiems skiriamas prioritetas", - nesiginčydamas sūnui nusileidžia tėtis.

Pasiteiravus, kas ūkyje priima sprendimus, Dalė išpyškina: „Galiu labai daug ką sugalvoti, tačiau ūkio galva - tėtis, o priedas Lukas, mano žodis paskutinis". „Žmona pagrindas, ji deda rezoliuciją ir antspaudą", - atitaria Valdas. „Jiems tik kad daugiau geležų", - nenusileidžia žmona. „Vyrams skudurų nereikia", - juokais kapojasi šeimyna. Ir čia pat atskleidžia vieną iš sėkmės formulės dedamųjų.

Planuodami brangesnius pirkinius, Valdas (nuotr. dešinėje), Dalė ir Lukas Rinkevičiai paiso vienas kito nuomonės

„Žiūrime viena kryptimi", - sako Dalė ir paaiškina, kad sprendimus priima pasitarę, gerbdami vienas kito nuomonę, atsižvelgdami į argumentus. Tūkstančius kainuojančių pirkinių gerą pasirinkimą neretai nulemia iš pašalio nugirsta informacija. „Nuolat dalyvaujame parodose, vienoje jų ieškojome ritinių krautuvo. Jų yra įvairių gamintojų, įvairių modifikacijų, išsirinkti tinkamiausią - nelengvas dalykas. Eidami nuo vieno prie kito nugirdome vyrų grupelę dalijantis įspūdžiais apie lietuvišką krautuvą. Jis esąs labai geras, minusas tik tai, kad kiniški varžtai tvirtinami prie traktoriaus, todėl dažnai atsisuka. Kitas paprieštaravo - tvirtinant reikia sutepti geležiai skirtais klijais. Nusipirkome mes tą krautuvą, pasinaudojome patarimu, 6 metai jis tarnauja neišeidamas iš rikiuotės", - porina dzūkas.

Parodose, lauko dienose, kuriuose labai mėgsta dalyvauti, prisirenka bukletų. „Paskui studijuojame laiko turėdami Miroslavo ugniagesių komandoje", - sako V. Rinkevičius. Anot jo, trumpinį Miroslavo UK galima šifruoti dvejopai: ugniagesių komanda arba ūkininkų komanda, mat visi nestatutiniai gaisrininkai yra šio krašto žemdirbiai.

Šešiolikmetis savo ateitį sieja su kaimu

Ne vienas šalies ūkininkas dūsauja, kad išvargto ir išpuoselėto ūkio nebus kam perduoti. „Esu jauniausias šeimoje ir man teko mamos žemė ir pastatai. Pagal tradiciją viliamės, kad ūkį perims jauniausias sūnus Lukas", - sako šeimos galva.

Vyriausias sūnus Mykolas baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir dirba Alytaus savivaldybėje Investicijų skyriuje. Dukra Irma sukūrusi šeimą apsigyveno Anglijoje, tik retkarčiais nudžiugina tėvus parsiveždama į tėviškę sūnelį ir vyrą.

Būsimasis perėmėjas šiuo metu - didžiausias ūkio pagalbininkas. Tėvai džiaugiasi, kad šešiolikmetis ką tik įgijo vairuotojo pažymėjimą, todėl dabar prie technikos vairo galės sėsti be baimės. Kelis kartus vaikinui jau teko susidurti su policija. Kartą pareigūnai norėjo traktorių ir jo tempiamą vandens cisterną boginti ant platformos ir gabenti prie komisariato. Laimei, visa tai vyko pakeliui į ganyklas, vos už kelių šimtų nuo namų. Pažeidėją ir karvutes nuo troškulio išgelbėjo šmaikščioji ūkininkė, paaiškinusi, kad ne kontrabandą vaikas veža.

Uždavus paskutinį klausimą - kas nelengvoje kasdienybėje teikia daugiausia džiaugsmo - atsakyti paskuba Lukas, iki šiol santūriai dalyvavęs pokalbyje. „Čia nėra rutinos. Kitaip, nei dirbant mieste kokioje nors kontoroje. Važiuojant anksti ryte pas gyvulius tai briedį, tai stirną pamatai. Miesto žmogus daug gražių akimirkų pramiega", - atvirauja šeimos jaunylis. Būtent tuomet ir patiki, kad tėvų viltys - netuščios.

MŪ inf.