Joniškis. Ekologinis ūkis be gyvulių neturi ateities, nes nesusidaro uždaras gamybos ciklas. Ši mintis, nuskambėjusi parlamentinio Kaimo reikalų komiteto kartu su Europos informacijos biuru organizuotoje diskusijoje, jokia naujiena  Joniškio rajone, Švedlaukio kaime, ekologinį  mišrų ūkį plėtojančiam Virginijui Ramanauskui. Jau prieš kelerius metus  savąjį augalininkystės ir vaistažolininkystės ūkį jis praplėtė mėsinių galvijų banda.

Ramanauskų tradiciniais ūkininkais nepavadinsi. Laukuose, priklausančiuose V. Ramanauskui  ir jo sūnui Arnui, banguoja ne įprasti lietuvio akiai javai ar rapsai, o vaistažolės arba vadinamieji prieskoniniai augalai - kmynai. Daliai jų tuose pat laukuose giminystę palaiko miežiai ir avižos. Šiandien ūkininkai  deklaruoja apie 180 ha kmynų, iš jų kuliamų šią vasarą bus gal koks pusantro šimto. Tai daugiametis augalas, derlių nešantis tik antrais metais, tad kuliama bus tai, kas pasėta pernai.

Ūkio pagrindas - kmynai

„Kmynai pirmais metais nekuliami. Tą, ką pasėjau šį pavasarį, nuimsime kitais metais.  Pirmi yra kūlimo metai, antri - vegetacijos. Kmynai kartu gali būti sėjami su javais, avižomis ir miežiais. Jeigu, sakykim, šį pavasarį sėjau kmynus su avižom, tai rugpjūčio mėnesį kulsiu avižas, o kmynus tame pat lauke paliksiu. Jie bus maždaug 5-10 cm aukščio ir kuliant  avižas nieko jiems nenutiks", - pasakoja V. Ramanauskas, vadovaudamasis ilgamete kmynų auginimo patirtimi. 

Pasak ūkininko, šis augalas nėra reiklus ar jautrus šalčiui, bet neperpratus jo auginimo technologijų, gero derliaus, vargu, ar pavyktų sulaukti. Pasėjus jie labai lėtai vystosi, todėl į tą pačią dirvą dažniausiai įterpiami javai. Vien su kmynais pirmi metai būtų tušti.

„Visų technologijų neatskleisiu, kadangi  visa tai yra patirtis. Ir man to niekas nepasakė, teko pačiam išsiaiškinti, - šypsosi Virginijus Ramanauskas, paprašytas pasidalinti kmynų derlingumo paslaptimis. - Taikau visiems ekologiniams ūkiams žinomus metodus. Pirmas punktas, lemiantis derlingumą - geras žemės įdirbimas rudenį. Jeigu laukas yra gerai sutvarkytas iš rudens, reikiamu gyliu apartas, žinant prieš tai buvusio arimo gylį,  tinkamai apversta velėna ir palaidotos piktžolių sėklos, vadinasi, pagrindinis darbas atliktas.

Kmynai kartu gali būti sėjami su kitais augalais, nes jie auga daug lėčiau

Po to labai svarbu teisingai pasirinkti sėjos laiką, atsižvelgti į dirvos struktūrą, kuri dažnai tame pačiame lauke būna nevienoda. Jei manote, kad pasėjus tiksliai, tvarkingai viename gylyje, kmynų laukas sudygs tolygiai, galite apsirikti. Mat jeigu  dirva molinga, užėjus lietui, o po to pakaitinus saulei, susidaro pluta, per kurią kmynas nebeišlenda.  Jeigu laiku nepastebi ir nesusmulkini susidariusio suplakto sluoksnio, prarandi dalį derliaus. O pasėjus į kokią priesmėlio dirvą, būna per mažai drėgmės, saulė išplikina ištisus lopus. Vėl dalies netenki. Reikia nuolat kontroliuoti  situaciją ir priimti daug įvairių sprendimų".

Mintis auginti kmynus ūkininkui gimė netikėtai, vos pradėjus ūkininkauti. Tada buvusi labai gera kmynų kaina, - tokio pasirinkimo priežastis  nurodo Virginijus, kaip paradoksą įvardindamas tai, kad per visą devynerių metų ekologinio ūkininkavimo periodą šį pavasarį jis pardavė ekologiškus kmynus pačia žemiausia kaina.

„Kiek atsimenu, žemiausia kaina, išskyrus dabartinį nuosmukį, buvo daugiau kaip penki litai. O šį pavasarį pardaviau ekologiškus kmynus po 3,20 Lt. Kaip ne ekologinio, o chemizuoto ūkio kmynus", - sako Virginijus, svarstydamas, kad priežasčių ieškoti reiktų Vakarų Europos rinkoje, kur kmynams kažkas šiais metais pakišo koją, nes jokia kita ekologinė produkcija nenukrito iki įprastinės kainos.  Ilgiau sandėlyje laikyti senesnio derliaus nebuvo prasmės, nes buvo užimamos naujam derliui reikalingos patalpos bei prarandama kmynų kokybė.

Laimi sąžiningumas

Ramanauskų ūkyje visa produkcija auginama ekologiškai, nes, šeimininko manymu, dalį ūkio palikti chemizuoto neapsimoka. „Nesinori paralelinės produkcijos. Tada iš karto kyla įtarimas, kad gali būti sumaišomas derlius, parduodamas brangesne kaina. Juk tokių atvejų Lietuvoje, kiek žinau, pasitaiko. Yra kas gudrauja, bet nieko tu čia iš tikrųjų neišloši. Sakykim,  praslysi pro vietos tikrintojus, bet beveik visa  ekologinė produkcija išvažiuos  į Vakarus. Šią žiemą ir mes  visą ekologinį miežių ir avižų derlių tiesiai iš sandėlio pardavėme į Vokietiją.

Jeigu, sakykim, kas sugudrautų ir primaišytų  chemizuoto produkto, bet kuriuo atveju Vokietijoje supirkėjai šimtu procentų pasitikrintų kokybę ir chemijos likučius.  Po to tokiems gudruoliams tektų nesąžiningą produkciją parsigabenti savo lėšomis ir dar susimokėti dideles baudas. Reikia dirbti sąžiningai, tada ir verslas klestės," - atvirai kalba Virginijus apie ekologinio ūkininkavimo pamatus.

Ūkininkas produkciją parduoda per tarpininkus, kurie organizuoja transportą ir išvežimą į užsienį. Jis pats nors ir turi galimybę parduoti tiesiogiai vokiečiams, olandams ar belgams, tačiau kol kas tuo neužsiima, nes nespėtų suktis.

Virginijų ir Arną Ramanauskus vienija ir bendras pomėgis žirgų sportui

„Duodam užsidirbti  ir tarpininkams. Visų pinigų neuždirbsi, taigi mes linkę dalintis, - šypsosi ūkininkas, surimtėdamas, kai kalba pasisuka apie išmokas ir ekologinės produkcijos įkainius. - Realiai esant dabartinei subsidijavimo sistemai, ką gauname už ekologinius ir neekologinius pasėlius, turėtų būti kur kas didesnis kainų skirtumas. Jeigu ekologinės produkcijos supirkimo kaina būtų 50 proc. didesnė nei chemizuotos, tai pridėjus subsidijas ir atėmus ženkliai mažesnį ekologinį derlių, išeitų panašios sąlygos".

Pasak ūkininko, dabar kainų skirtumas tarp ekologinės ir neekologinės produkcijos gerokai kuklesnis. Praeitų metų derliaus paprastas avižas elevatoriai supirkinėjo  už  400-500 litų, o už ekologiškai  augintas avižas mokėjo 700 lt.   Tačiau ekologinio ūkio derlius visada nepalyginamai mažesnis nei chemizuoto, tad kainų skirtumas, ūkininko nuomone, turėtų būti didesnis. Chemizuotam ūkyje pelningiausia kultūra yra rapsai, po to  kviečiai, tad visi stengiasi, kuo daugiau jų iš rudens pasėti. Ekologiniame ūkyje sunku išskirti kažkokią vieną kultūrą, kuri neštų didelį pelną.

Pasigenda stabilumo

Ekologiškai ūkininkaujant reikia viską planuoti, pasverti, paskaičiuoti, tačiau dažnai tam koją pakiša agentūrų parengti reikalavimai, kuriuose, Virginijaus manymu, tikrai yra ką tobulinti. „ Pernai pasėti kmynai sudygo netolygiai. Sėjome su avižom ir miežiais, o kai prilijo ir užkaitino, javai jau buvo sudygę, o kmynų daigeliai daug kur neprasimušė pro suplaktą molio sluoksnį. Galimybės to lauko supurenti iš naujo nebuvo, nes būtume sugadinę jau išdygusias avižas, todėl dabar kai kurių laukų vietose kmynai prasčiau sudygę. Tuo tarpu „Ekoagros" reikalauja, kad viename kvadratiniame metre būtų 50 vienetų. Kai pradėjome ūkininkauti, buvo reikalaujama  30-ies.

Mano akimis, naujasis sprendimas yra nelogiškas. Suprantu, kad norima, jog augalas būtų tankesnis ir stelbtų piktžoles, bet mums juk reikalinga stambi, kokybiška produkcija. Jeigu aš pasėju labai tankiai avižas, tai kaip tą augalą užauginti stambų? Jeigu būtų 30 vnt. kvadratiniame metre, kaip anksčiau, tai gal ir užtektų tai trisdešimčiai augalų trąšų, esančių dirvoje. Priimdami tokius sprendimus, specialistai turėtų konsultuotis su praktikais, turinčiais realių žinių," - sako ūkininkas. 

Su kebliais reikalavimais Virginijui teko  susidurti ir skaičiuojant išmokas už pievas. Prieš kurį laiką pirko valstybinės žemės su pamiškėmis ir krūmynais, tad javų ar kmynų auginimui tokie plotai netiko. O norint už pievas gauti išmokas,  reikalingas tam tikras sąlyginių gyvulių skaičius. Ūkininkas sako gyvulių turintis - laiko septyniolika įvairių veislių mėsinių galvijų - aberdinų angusų, limuzinų bei jų mišrūnų. Bėda ta, kad sąlyginių gyvulių skaičius didėja ne ūkininko naudai.

„Iš pradžių trims  hektarams užteko vieno galvijo, po to vis didino normą. Keblu tai, kad sąlygos kaskart vis keičiamos. Naujų pievų dar nespėjau įforminti kaip ekologinių, taigi dabar turiu tris variantus:  ekologines pievas, neekologines  ir tas, kurios yra mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse.  Visoms toms trims pievoms yra skirtingi reikalavimai pagal laikomų gyvulių skaičių. Sunku orientuotis, kai kasmet šios sąlygos kinta. Būna, kad apsižiūri tada, kai tau paskaičiuoja išmokas, nes gauni ne tiek, kiek tikėjaisi. Kaip dirbti, jeigu nėra jokio stabilumo? - klausia ūkininkas, teigdamas, kad būtų lengviau kurti verslą, jei galėtų prognozuoti savo veiklą bent  keleriems metams į priekį, o dabar taip nėra. Iki šiol net neaišku, kokios išmokos  ekologiniams ūkiams bus paskirtos kitais metais. 

Ūkininkas sutinka, kad išmokos - didelė paspirtis ūkiui, nes ekologinis ūkininkavimas, kaip rodo patirtis, ne visada atsiperka. Štai ir dabar pirmuosius ekologiškus mėsinius galvijus jam teko parduoti ne kaip ekologišką, o kaip įprastą produkciją. Norint pardavinėti  ekologišką skerdieną, reikėtų specialios skerdyklos, kuriai keliami aukšti reikalavimai.

„Nors ir labai raginama auginti ekologinius mėsinius galvijus, bet pripažinkime, Lietuvoje nėra rinkos. Nėra realių žingsnių, kad tie mėsiniai ekologiniai galvijai būtų pardavinėjami apčiuopiamai didesne kaina. O štai reikalavimai, susiję su žemės ūkiu, aukštesni negu vidutiniai standartai Europoje," - atvirai dėsto Virginijus.

Planuose - ekologinių produktų fasavimo cechas

Nors ekologinė produkcija Lietuvoje kelią skinasi vangiai, Ramanauskai tiki, kad ateityje viskas pasikeis į gerą. Ūkyje jau pradėta įgyvendinti sūnaus Arno idėja įrengti ekologiškų birių produktų fasavimo cechą. Projektui pagal priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos" jau paskirtas finansavimas, pasirašyta sutartis sandėlio remontui.

Pasak V. Ramanausko, remontas turi būti užbaigtas iki rudens. Kitu etapu numatoma nusipirkti fasavimo įrangą ir, jeigu lydės sėkmė,  jau žiemą ar kitų metų pavasarį  pradėti gamybą.

„Fasuosime savo ir iš kitų ūkių supirktus ekologinius produktus: kmynus, avižų dribsnius, kruopas, sėlenas, žirnius. Gal būsime vieni pirmųjų, fasuojančių ne atskirus, o visą liniją ekologinių produktų," - su entuziazmu idėją pristato Arnas. Šiais metais jis jau baigia studijas ir galės šimtu procentų stoti prie ūkio vairo. Pasak vaikino, patirties jis įgijo pakankamai, nes mokslams ir pragyvenimui užsidirbdavo šeimos ūkyje, kurio dalis priklauso ir jam.

Tėvas ir sūnus  įsitikinę, kad ekologinė produkcija anksčiau ar vėliau taps populiari ir Lietuvoje, o kol tai įvyks, orientuosis į Vakarų rinką.

MŪ inf.