Tėviškėje ūkininkaujanti medikė kuria pavyzdinį ūkį
2013-11-27

Jurbarkas. Šimkaičių seniūnijoje ūkininkaujanti diplomuota medikė Vilija Masaitienė per penkerius metus išpuoselėjo savo ūkį  taip, kad pagyrų negaili ne tik į vienkiemį užklydę svečiai, bet ir žemės ūkio specialistai.

Iš pažiūros gležnutė moteris, padedama vaikų ir savo mamos, sugebėjo ne tik modernizuoti pieno ūkį ir restauruoti  ūkinius pastatus, bet ir antram gyvenimui prikelti senąją tėvų sodybą bei jos aplinką.

Jei ne Šimkaičių seniūnija, pasiūliusi Viliją Masaitienę kaip pretendentę „Metų ūkio" konkursui, darbšti moteris tikriausiai ir toliau būtų ramiai, tyliai realizavusi savo idėjas, nelaukdama aplinkinių  paskatos ar išskirtinio įvertinimo. Nors Vilija sako nepratusi prie dėmesio, „Metų ūkio" konkurse pelnyta antroji vieta jai buvo malonus netikėtumas po penkmetį užsitęsusio darbų maratono.

LYTAGRA 19 07 04 mob

Vilija Masaitienė „Metų ūkio“ konkurso apdovanojimų šventėje

Nors  Vilija Masaitienė jaunystėje studijavo mediciną ir savo ateitį siejo su pasirinkta profesija, o ne gyvenimu kaime, dabar sako nesigailinti sprendimo sugrįžti ten, iš kur kažkada svajojo ištrūkti. Gimtajame Baltraitiškės kaime ūkininkavo anksti vyro netekusi Vilijos mama, todėl sesuo su broliu nuo vaikystės padėjo nudirbti visus ūkio darbus.

„Brolis pasirinko studijuoti veterinariją, buvo labiau linkęs prie ūkio, o mano planai buvo kitokie. Ir mama norėjo, kad pelnyčiau lengvesnę duoną, rinkčiausi miesto gyvenimą. Ketverius metus gyvenau Kaune, dirbau Klinikose, o savaitgaliais grįždavau į gimtinę padėti mamai. Paskui ištekėjau ir teko rinktis, ar dirbti medike, ar grįžti į kaimą. Vis tik gimtinės trauka buvo didesnė, - pasakoja Vilija, kurios sprendimas grįžti namo nulėmė ir ūkio plėtrą. - Mama tada turėjo 16 karvių. Rankų darbas buvo nepakeliamas, visi nuo to pavargome. Ėmėm svarstyti, ką daryti toliau, ar visai likviduoti ūkį, ar jį modernizuoti ir plėsti."

Išpuoselėtas vienkiemis nė iš tolo neprimena buvusios sodybos

Restauruotas ūkinis pastatas

Šeima nusprendė nepasiduoti, o nuo 2005 metų Vilija Masaitienė perėmė mamos ūkį ir pradėjo ūkininkauti savarankiškai. Pasinaudojusi Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, Vilija įsirengė šiuolaikišką fermą, įsigijo ūkio darbams  reikalingą techniką.

Dabar ūkis užima 77 ha, iš kurių 54 ha nuosavos žemės. „Grūdinių kultūrų sėjame nedaug, iki 20 hektarų. Pašarams jų ne visada pakanka, tenka pirkti, bet kitaip negalime, nes didžioji žemių dalis palikta pievoms ir šienavimui," - sako ūkininkė, kurios tvartuose dabar mūkia jau ne 16, o 60 galvijų, iš jų 45 melžiamos karvės.

Paramos pinigais buvo pastatytas srutų rezervuaras, pieno linija su plovimo aparatūra, nupirktas traktorius ir pagalbiniai padargai. Sutvarkius fermos vidų, norėjosi ir gražesnės aplinkos, gyvenamųjų pastatų atnaujinimo.

Šeima pirmiausia apšiltino namą, paskui uždengė stogą, sudėjo trinkeles, o šiemet restauravo ūkinius pastatus. „Beliko įruošti gėlynus, - sako Vilija, kuri ir yra visų įgyvendintų idėjų generatorė. - Pamatau svečiuose ar per televizorių kažką įdomesnio, gražesnio, ir gimsta mintis. Paskui pasitariu su šeimyna, pabraižau, padiskutuojam ir įgyvendinam. Lauko interjere daug kur panaudotas akmuo. Rasdavau laukuose įdomesnį ir metu į traktorių. Sūnus net pykteldavo, kad pedalų per mano radinius nepasiekia".

Gėlynų pradžia jau padaryta

Vilija prasitaria, kad restauruoti pastatus ir kurti aplinką ji ėmėsi tada, kai išsiskyrė jos ir vyro keliai. Tada, kaip pati sako, pajutusi tam tikrą postūmį nestovėti vietoje ir eiti pirmyn. „Buvo nelengva, bet susidorojome. Teko ir iš banko skolintis, ir savo santaupas panaudoti. Sukomės su vaikais, kaip išmanėme," - prisimena ūkininkė, džiaugdamasi tuo, ką pavyko sukurti ir išlaikyti.

Daugiausiai prie viso to prisideda sūnus Raimundas, ketinantis ir pats tapti jaunuoju ūkininku. „Jis vienintelė vyriška galva moteriškių kompanijoje, todėl mes jį labai branginame," - šypsosi  Vilija, pridurdama, kad dukrai Egidijai, ketinančiai studijuoti mediciną, ji linki lengvesnio kelio.  Kaip kažkada linkėjo jos pačios mama, kuri dabar būdama 74 metų amžiaus, dar spėriai sukasi ūkyje ir padeda dukrai.  Vilija tiki, kad šeimos istorija nesikartos ir dukters svajonė tapti gydytoja išsipildys.

Beje, jaunystėje įgytos specialybės žinios Vilijai Masaitienei iki šiol praverčia. Medicinos mokslai moteriai padeda atpažinti galvijų ligų požymius, ji pati, esant reikalui, suleidžia vaistus, o veterinarą kviečia tik išimties atveju, kai pritrūksta žinių ir reikia patarimo.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokių organizacijų veikla Jūs domitės?
Orai