Telšių r. Alvydas ir Jūratė Blažinauskiai stengiasi, kad jų pieno ūkis būtų produktyvus ir pelningas. Ir sustoti nežada – daro viską, kad būtų pasirengę kasdieniams iššūkiams ir sukurtų dar daugiau vertės tiek savo šeimai, tiek Lietuvos pieno sektoriui. 

Kaunatavos ūkininkai Blažinauskiai jau daug metų yra tarp produktyviausių šeimos pieno ūkių. Itin didelis produktyvumo šuolis įvyko pastaraisiais metais, kai vidutinis metinis primilžis iš karvės padidėjo nuo 11,3 iki 13,5 tonos. Šį rezultatą lėmė kryptingai gerinama gyvulių genetika, pagal poreikį koreguojamas racionas ir rūpestinga karvių priežiūra. Šėrimas, genetika ir laikymas – tai kertiniai ūkio akmenys.

Kartu su tėvais ūkyje darbuojasi ir suaugę Blažinauskių vaikai – Andrius ir Akvilė. Tikėtina, kad ūkis turės tęstinumą, nors tėvai suprastų, jeigu vaikai ateityje nuspręstų pasilikti tik augalininkystės ūkį. Vis tik ūkiui daugiausia pajamų uždirba pienas, o ne grūdai, ir tai – pats iškalbingiausias faktas.

Pamatus paklojo paslaugos

Po 1990 m. padirbėję žemės ūkyje samdomais darbuotojais, Alvydas su Jūrate ėmėsi savarankiškos veiklos – prekiavo tuo, ką užaugino. Po kelerių metų, 2001 m., ūkį Alvydas Blažinauskis įregistravo oficialiai. Pradžia – kaip ir daugelio to metų ūkininkų: kelios karvės, 6 ha žemės.

Buhaltere bendrovėse iki tol dirbusi Jūratė prisimena, kad ne tik kaime, bet ir Telšiuose tuo metu nebuvo darbų. Ieškodami galimybių uždirbti, kol neturėjo pakankamai žemės, už pajus iš bankrutuojančios bendrovės gavo naudotos technikos, ko stigo – patys nusipirko, ir pradėjo teikti žemės ūkio paslaugas. Tai padėjo ūkio pamatus. 

„Tuo metu technikos dar ne visi turėjo, tad paslaugos buvo paklausios. Taip užsidirbome pinigų ir pradėjome investuoti į savo ūkį. Tai buvo mūsų atspirties taškas“, – prisimena Alvydas.

Kai ūkis buvo įregistruotas ir kelių karvių pieną pradėjo tiekti supirkėjams, „Žemaitijos pienas“ pasiūlė pirkti pieno šaldytuvą ir melžimo aparatus. Verslumo gyslelę turintys Blažinauskiai pasinaudojo pasiūlymu, nors primelžto pieno šaldytuve iš pradžių buvę tik „ant dugno“. Vis tik, šalia namų buvęs 20 vietų tvartas (dabar – grūdų sandėlis) greitai užsipildė, be to, gyvenvietėje laikomi gyvuliai sukėlė nepatogumų, labiausiai – dėl kvapų.

Tad 2006 m., toliau nuo gyvenvietės, ant plyno lauko pradėjo savo jėgomis ir lėšomis statyti šalto tipo palaido laikymo fermą – tokią Alvydas buvo nusižiūrėjęs Vokietijoje.

„Ten pirmą kartą pamačiau, kaip atrodo šalto tipo tvartas, kaip vokiečiai dirba ir tvarkosi. Patikėjau jų patirtimi ir nesigailiu, nors daug kas Lietuvoje kritikavo, sakė, galvijai sušals. Nieko panašaus. Jei gyvulių kiekis atitinka tvarto dydį, jeigu jie šeriami subalansuotu racionu, tai tikrai nesušals, o girdyklos įrengtos neužšąlančios. Karvės tokiame tvarte jaučiasi labai gerai“, – sako Alvydas. Tvarto statyba prieš 20 metų atsiėjo apie 70 tūkst. litų – 10 kartų pigiau, nei Blažinauskiams buvo paskaičiavusi viena įmonė.

Per metus – primilžio šuolis

Beveik 100 karvių melžiamos 10 vietų aikštelėje – ji ne nauja, tačiau funkcijas atlieka. Piendavės laikomos 2–3 laktacijas, kasmet bandą papildo 15–20 telyčių. Beveik visa banda – grynaveislės holšteinės. Norint išnaudoti jų produktyvumo potencialą, būtina atitinkamai šerti.

Ūkininkavimo pradžioje racioną sudarinėjo žinomas specialistas Sigitas Japertas, vėliau, perpratę pagrindines taisykles, jį sudarinėjo patys ūkininkai. Kai sieki naujų produktyvumo aukštumų, labai praverčia specialisto paslaugos – pastaruosius kelerius metus racioną sudaro patyrusi šėrimo specialistė Danutė Palkimienė.

Racioną sudaro kukurūzų silosas, trijų rūšių (pirmos, antros ir trečios žolės) šienainis, sojos, rapsų išspaudos, miežiai, kvietrugiai, premiksai, virškinimo fermentai, mielės, palmių aliejus, skrandžio buferis, melasa, druska, soda. Pernai racioną pakoregavo – padidino koncentruotųjų pašarų kiekį, įdėjo daugiau virškinimo fermentų. Šėrimo sąnaudos padidėjo, tačiau didesnis pieno kiekis ir jo kokybė leidžia daugiau uždirbti.

Per metus vidutinis primilžis iš karvės padidėjo daugiau kaip 2 tonomis. Kas antrą dieną iš ūkio išvežama 6,2 t itin kokybiško (3,8 proc. baltymų ir 4,6 proc. riebalų) pieno, kuris skiriamas net „Džiugo“ sūrio gamybai.

„Tokio produktyvumo šuolio negali lemti tik vienas pakeitimas – taip nebūna. Pasikeitė ir stambieji pašarai, pagerinome pievas, daug duoda kukurūzų silosas, be to, ir daugelį metų gerinama genetika daro didelę įtaką“, – sako Alvydas.

Jis pabrėžia, kad šeriant gyvulius labai svarbu darbuotojų sąžiningumas, nes jei ką nors ne taip sudėtų į pašarų maišytuvą-dalytuvą, iškart kristų primilžiai. Dėl to naudodamiesi specialia programėle, kuri parodo, ar visko įdėta tiek, kiek reikia, ir darbuotojai, ir patys ūkininkai gali pastebėti menkiausius nukrypimus. Tai programėlė išsprendė daug šėrimo problemų.

Išskyrus rapsus ir sojas, visus kitus pašarus Blažinauskiai užsiaugina patys, o koncentruotuosius mobilus malūnas pagamina iš savų grūdų. Pašarų kokybė nuolat tiriama. Tvarte važinėja pašarų pristūmimo robotas.

Visą straipsnį skaitykite gruodžio mėn. žurnale „Mano ūkis“.