Ukmergės r. Pieno perdirbimas – vienas iš būdų išgyventi mažam ūkiui. Tuo įsitikinę Audronė ir Mindaugas Kazlauskai, jau daug metų gaminantys ekologiškus pieno produktus ir sėkmingai išlaikantys gyvybingą ūkį. 

Baigę studijas tuomečiame Kūno kultūros institute, Audronė ir Mindaugas dirbo treneriais, mokytojavo, kol atrado savo vietą žemės ūkyje.

Audronė – kaunietė, bet būtent ji prišnekino vyrą iš miesto grįžti gyventi į jo tėviškę, į erdvius Mindaugo tėvų namus Petronių kaime (Ukmergės r.).

Mindaugas mokytojavo „Saulės“ gimnazijoje, bet, kitaip nei sportas, pedagogika nebuvo jo svajonių darbas, tad žmonos argumentai keltis į kaimą jį lengvai įtikino. Argumentai buvo rimti: reikia pieno ką tik gimusiam sūnui, be to, kaime, kitaip nei Kaune, – tyla ir ramybė.

Veržli, aktyvi, komunikabili Audronė ir santūrus, bet išskirtinio darbštumo Mindaugas greitai įleido šaknis Petronyse. Pradėję ūkininkauti nuo dviejų tėvų laikytų karvių, bandą vienu metu buvo padidinę iki 25 piendavių.

Ekologinio Kazlauskų pieno ūkio produktai žymimi prekės ženklu „Pieniški reikalai“, dalis jų sertifikuojami kaip tautinio paveldo gaminiai.

„Pienininkystė, perdirbant pieną ir parduodant tiesiogiai, yra vienintelis būdas išgyventi su karvėmis šiandieninėmis rinkos sąlygomis“, – įsitikinę Kazlauskai.

Pradėjo nuo vytelių pynimo

Ūkyje buvo įveisę žilvičių plantaciją – Audronės tėvas buvo vytelių pynėjas, išmokęs šio amato ir dukrą. Tad jauna šeima pradžioje iš vytelių pynimo ir gyveno. Atkūrus Nepriklausomybę, senieji Kazlauskai susigrąžino apie 20 ha žemės.

„Labai sunkiai tuomet dirbome, kol mano brolis, pradėjęs savo verslą, nupirko mums traktorių. Pamažu įsibėgėjome“, – apie pradžią pasakoja Audronė. Karvių nuo dviejų greitai padaugėjo iki penkių, tad žemės ūkis plėtėsi, o pynimas nyko.

Pieną iš pradžių priduodavo į supirkimo punktą. Kai jis užsidarė, teko galvoti, ką su pienu daryti. Pasekė kaimynės, kuri gamino grietinę, varškę ir veždavo į turgų, pavyzdžiu. Prisijungė ir bičiulės Angelė, Alvyda, dar kelios kaimynės.

Platus produktų asortimentas

Audronė net prisiminti nenori, kaip buvo sunku, kai vienu metu laikė 25 karves. Dabar jų būna apie penkiolika. Su tiek tvarkytis, anot Audronės, „zuikio daina“, be to, turi ir pagalbininkų.

Vasarą, kai karvės ganosi, per dieną primelžia iki 200 l pieno, žiemą primilžis sumažėja maždaug iki 120 litrų. Vidutinis metinis primilžis iš karvės siekia 6–7 tonas. Ekologiniam ūkiui toks produktyvumas geras, bet Kazlauskams svarbiau ne pieno kiekis, o jo sudėtis – iš prasto pieno gerų produktų nepagaminsi.

Žiemą pieno mažiau, tačiau iš jo pagamina daugiau varškės ir grietinės. „Pienas tirštesnis, jame mažiau vandens, daugiau maisto medžiagų. Tad nors žiemą primilžis mažesnis, produktų kiekį išlaikome stabilų“, – paaiškina Audronė.

Kazlauskai gamina platų produktų asortimentą: varškę, grietinę, jogurtą, įvairius sūrius, parduoda žalią pieną. Daugelis sūrių gaminami pagal senovines technologijas, be priedų, sertifikuojami kaip tautinis paveldas. Jų etiketės pažymėtos specialiu ženklu, nors ūkininkui tautinio paveldo sertifikatas lengvatų nesuteikia.

Pieno produktų prekybą Audronė pradėjo nuo grietinės ir varškės. Nei jos miestietė mama, nei anyta nemokėjo pieno perdirbti, teko ieškoti kitų mokytojų. Saldaus pieno sūrį išmokė gaminti sūrininkas iš Ignalinos rajono.

„Tada ir prasidėjo rimtesnė gamyba – pridėjome tai to, tai ano, su kaimynėmis eksperimentavome, ragavome... Taip asortimentas ir išsiplėtė“, – pasakoja ūkininkė.

Žiemą dvi dienas, vasarą – keturias per savaitę ji Ukmergės turguje savo produkcija prekiauja pati. Klientai nuolatiniai, Audronės produktų ateina ir kelios tos pačios šeimos kartos. Neseniai jos sūriais viena prekybininkė pradėjo prekiauti ir Vilniaus Kalvarijų turguje.

Visą straipsnį skaitykite sausio mėn. žurnale „Mano ūkis“.