Jurbarkas. Ūkininkai Oberauskai nė per vieną krizę nesvarstė atsisakyti pienininkystės. Vienas svarbiausių motyvų – ūkis turės tęstinumą. Jolita ir Žilvinas Oberauskai (nuotr.) taip pozityviai žvelgia į gyvenimą, kad savo nusiteikimu gali užkrėsti ir kitus. Todėl ir pieno ūkį jie vertina kaip galimybę. Tai – tikras šeimos ūkis, kuriame tėvai dirba kartu su vaikais.

Ūkininkauti pradėjo prieš 17 metų, teturėdami vieną karvę, apie plėtrą ėmė galvoti po dešimtmečio. Dabar ūkyje yra 40, o metus planuojama baigti maždaug su 60 piendavių. Oberauskai, plėsdami bandą, viską daro racionaliai skaičiuodami. Iš pradžių bandą didino tik savo telyčiomis, bet šiemet nusipirko 9 veršingas telyčias. Karvės kol kas melžiamos 4 vietų mobilioje aikštelėje pačiame tvarte.

Bandoje dominuoja holšteinizuotos juodmargės. Vidutinis metinis karvės produktyvumas – apie 9 000 kg pieno. Karvės veršiuojasi visus metus, tad pieno kiekio svyravimų nėra.

Ūkyje samdomas tik vienas darbininkas. Karves melžia patys šeimos nariai – Jolitai visada padeda sutuoktinis arba vaikai. Dviese pamelžti karves užtrunka 1,5–2 val., tad kol kas keisti melžimo technologijos nesirengia, o kaip bus ateityje, parodys laikas ir poreikiai.

Primilžį padidino kukurūzai

Pernai Oberauskai pradėjo auginti kukurūzus silosui. Tai iškart padidino karvių produktyvumą. Be to, kai visą šalį alino sausra, sumažinusi žolynų ir grūdų derlių, kukurūzai puikiai užderėjo. Tiesa, pradėjus karves šerti kukurūzų silosu, išsiderino įprastas pašarų balansas, karvės pradėjo sirgti mastitu. Bet rudenį laukia su tuo susijęs naujas pirkinys – pašarų maišytuvas-dalytuvas.

Kol nebaigti tvarto įrengimo darbai, pieno šaldytuvus Žilvinas Oberauskas įrengė konteineryje

Pagrindinis karvių racionas – žolė ir šienainis, melžiamos papildomai gauna koncentruotųjų pašarų. Jolita nuolat analizuoja pieno tyrimų duomenis, seka, ar ko netrūksta.

Didelis dėmesys skiriamas gyvulių genetikai. Veislininkystės įmonės specialistas prieš sėklinimą apžiūri karves ir telyčias, įvertina, kokių požymių trūksta, pagal tai parenka reproduktorius.

Supranta kooperacijos būtinybę

Dėl pandemijos kritusi pieno kaina sumažino ūkio pajamas, tačiau Žilvinas tikisi, kad situacija jau suvaldyta ir pieno kaina nebekris. „Svarbiausia, kad nebūtų kaip 2016 metais, kai pieno kaina vieną mėnesį buvo nukritusi iki 13 centų“, – liūdną patirtį prisimena ūkininkas.

Toji 2016-ųjų krizė paskatino jį įstoti į kooperatyvą „Pienas LT“. „Nežinau, ar spėsiu pajusti visą kooperacijos naudą, bet mano vaikai tai tikrai skins kooperacijos vaisius“, – neabejoja ūkininkas, kaip pavyzdį rodantis Europos ūkininkų kooperatyvus.

Ž. Oberauskas, Lietuvos ūkininkų sąjungos, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos narys, Pašaltuonio kaimo bendruomenės pirmininkas mato ir girdi, kiek pieno ūkių nutraukia veiklą. Iš dalies dėl to, kad vyresnieji ūkininkai neturi kam palikti ūkio, o pati pagrindinė – pačių smulkiausiųjų ūkių nerentabilumas.

„Taigi, pasirinkimas tik toks – arba egzistuoti, arba plėstis, jeigu norime gyventi“, – sako Jolita ir Žilvinas. Žinant, kad ūkis turės tęstinumą, jiems pasirinkti nebuvo sunku.

Vaikai – didžiausi pagalbininkai

Pasimokę miestuose, abu vyresnieji vaikai grįžo į kaimą. Lukas, įgijęs autoelektriko profesiją, mieste ilgai neužsibuvo – sako, jam geriausia gyventi ir dirbti kaime. 21-erių vaikinas – didžiausias tėvų pagalbininkas, technikos žinovas, savo ateitį siejantis su pieno ūkiu. Karolina, baigusi studijas, pradėjo dirbti Jurbarke, bet ir ji nevengia ūkio darbų, vairuoja traktorių, geriausiai jaučiasi kaime.

Lukas Oberauskas savo ateitį sieja su pieno ūkiu

Lukas sako, kad jam pieno ūkyje sunkių darbų nėra, išskyrus dokumentų tvarkymą, nes tam reikia ne tik žinių, bet ir daug laiko. Todėl pagalbą teikia LŽŪKT Jurbarko r. biuro konsultantės.

Geras pavyzdys kitiems – Oberauskų optimizmas. „Kas pasikeis, jeigu skųsimės? – filosofiškai svarsto Žilvinas, jam pritaria ir Lukas. – Užuot verkšlenę, pagalvokime, ką galime padaryti kitaip, kad būtų geriau“.

VISĄ PUBLIKACIJĄ SKAITYKITE RUGPJŪČIO MĖN. ŽURNALE „MANO ŪKIS“