Pradėdamas ūkininkauti jau turėjo aiškią viziją
2021-01-05

Pakruojo r. Ūkininkas Gedas Špakauskas vienu metu ūkininkavimą derino su vadybininko darbu žemės ūkio technika prekiaujančioje įmonėje, tačiau ūkiui plečiantis suprato, kad reikia rinktis tarp samdomo darbo ir ūkio.

Atidavęs prioritetą pastarajam nesigaili – ūkis modernėja, o gaunamos pajamos leidžia išlaikyti šeimą.

Prieš ketverius metus mirus tėčiui, Gedui Špakauskui teko apsispręsti, ar eiti ūkininkauti ir atsisakyti samdomo darbo, ar atsisakyti ūkio. Šis jau buvo nemažas, neblogai modernizuotas, tad ilgai dvejoti nereikėjo – Gedas pasirinko ūkininkavimą ir tolesnį ūkio tobulinimą.

Linas agro mob 21 04 01+ Bioversija 21 04 30

„Ūkis buvo per didelis, kad būtų galima suspėti jame tvarkytis po pagrindinio darbo. Mano darbas buvo atsakingas, reikalaujantis daug laiko – buvau technikos pardavimų vadybininkas vienoje stipriausių šalies agroverslo įmonių. Tėvų ūkyje niekada nebuvau svetimas, apie 10 metų dirbome kartu. Mano ūkio dalis buvo 35 ha, tėvų – apie 100 ha. Dabar dirbu 230 ha žemės“, – sako jaunas ūkininkas.

Jis patikina, kad ūkio įkūrimo istoriją lėmė prasidėjusi Europos Sąjungos parama. Tėvai paragino sūnų įsitraukti į ūkininkavimą ir pasinaudoti visomis atsivėrusiomis galimybėmis modernizuoti ūkį, o vėliau jau Gedas drąsino tėvus nuolat investuoti į ūkio modernizaciją. Vadybininko darbas žemės ūkio srityje suteikė progą pamatyti, kokie apskritai yra ūkiai, kaip jie tvarkomi, tad Gedas jau turėjo aiškią viziją ir žinojo, kad nori ūkininkauti pažangiai ir moderniai.

„Buvo aišku, kad neišgyvensime ateityje iš tokio dydžio ūkio be papildomo darbo. Todėl stengiausi kaip galėdamas plėstis. Ir dabar plėtra po truputį vyksta. Gal ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, bet kasmet po kelis hektarus prie ūkio prisideda“, – sako ūkininkas.

Jo nuomone, kuo toliau, tuo sunkiau bus iš ūkio pragyventi. Ateityje tai bus dar sunkiau daryti, dėl to ir norisi plėstis. Brangsta darbo jėga, kyla pragyvenimo lygis, didėja išlaidos šeimos išlaikymui, nes kyla maisto ir paslaugų kainos, o išauginamos produkcijos kainos, deja, praktiškai nedidėja.

Tokio dydžio ūkis jau leidžia sukaupti lėšų investicijoms

„Visi norime būti inovatyvūs, įdiegti naujausias technologijas, tačiau mažesniems ūkiams yra tikrai labai sunku nusipirkti išmanųjį traktorių, trąšų barstytuvą ar purkštuvą. Mažam ūkiui labai sunku prisitaikyti prie visų naujovių, nes dažniausiai kiek uždirbi, tiek pravalgai, o investicijoms nelieka. Mano ūkis dabar yra tokio dydžio, kad galiu šiek tiek lėšų atsidėti naujos technikos ar žemės pirkimui“, –  aiškina Gedas.

Pagrindiniai ūkyje auginami augalai yra žieminiai ir vasariniai kviečiai, rapsai, pupos ir žirniai. 2020-aisiais derlius buvo tikrai geras. Kaip sako Gedas, viskas sukrito į žemdirbio pusę: gamtos sąlygos buvo palankios ir auginimo sezono, ir derliaus nuėmimo metu.

Javapjūtės pradžioje grūdų kainos gal ir nebuvo labai džiuginančios, bet pavyko išlaikyti derlių ir sulaukti geresnių pasiūlymų. Dalį produkcijos  – apie 30 proc. – ūkininkas parduoda iš karto po nukūlimo pagal išankstines grūdų supirkimo sutartis. Gedo nuomone, taip lengviau išspręsti apyvartinių lėšų stygiaus problemą.

„Mūsų rajone žemės yra aukštesnio našumo negu vidutinės, pakankamai derlingos, kad būtų galima rentabiliai ūkininkauti“, – sako G. Špakauskas ir priduria, kad savo ūkininkavimo būdo jis nepavadintų maksimaliai intensyviu. Nuolatinės pastangos gauti maksimalų derlių alintų dirvožemį, todėl jaunas ūkininkas renkasi nuosaikesnį ir tausesnį žemės naudojimo būdą.

„Dar daug metų man reikės žemę dirbti, todėl stengiuosi ją kuo labiau tausoti. Auga dukra ir sūnus, gal ir jie pasirinks ūkininko kelią, tad noriu išsaugoti derlingą dirvą“, – patikina Gedas.

„Antri metai iš eilės buvo labai gražus ruduo, dabar belieka tikėtis, kad žiema neparodys savo nagų ir žiemkenčiai sėkmingai peržiemos“, – viliasi Gedas Špakauskas

Didžioji dalis laukų jau neariama, tik ruošiant dirvą ankštinėms kultūroms pasitelkiamas plūgas. Ateityje planuojama išsiversti visai be arimo. Tiesioginės sėjos ūkyje kol kas netaiko, nes, ūkininko nuomone, dar per mažai šis žemės dirbimo būdas yra ištyrinėtas iš mokslinės pusės.

„Lietuvoje tai labai nauja technologija. Nelabai žinome, kaip tokia dirva atrodys po 10 metų. Nesu tas pionierius, kuris bandytų pačias naujausias technologijas, o ir ūkis per mažas eksperimentams, per didelė būtų rizika“, – paaiškina Gedas.

Kiekvienais metais jis investuoja į technikos atnaujinamą. Dabar irgi perka naują 130 AG John Deere traktorių su automatiniu vairavimu ir navigacine sistema, kuris bus naudojamas tiksliesiems purškimams ir tręšimams pagal laukų žemėlapius. Tai nebus naujiena, jo ūkyje tiksliosios technologijos jau naudojamos.

 „Iš savo ir kitų ūkininkų patirties žinau: kas pabandė jas naudoti, nebenori gręžiotis atgal. Tai visiškai kita darbo kokybė ir kitoks komfortas dirbančiajam“, – patikina G. Špakauskas.

Beje, traktorius bus perkamas su parama, kurios intensyvumas 39 proc. Po trejų metų pertraukos Gedas ryžosi sudalyvauti konkurse, parengė investicinį projektą ir jis buvo patvirtintas.

„Pasikartosiu – jei ne ES parama, tikriausiai taip niekada ir nebūčiau išplėtęs ūkio. Buhalterinę apskaitą nuo pat ūkio įkūrimo pradžios tvarko Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Pakruojo biuro apskaitos specialistės, jos rengia ir investicinius projektus. Tikrai esu patenkintas jų darbu“, – sako ūkininkas.

Pats surengė lauko dieną

Praėjusią vasarą jo laukuose buvo organizuota lauko diena, kurioje palygintos penkios žieminių kviečių veislės: Skagen, Etana, Zeppelin, RGT Reform ir Advokat.

„Į lauko dieną susirinko LŪS Pakruojo rajono skyriaus nariai. Nerėmė jokios firmos, pats nusipirkau populiariausių veislių sertifikuotos sėklos ir apsėjau 10 ha, kiekvienai skirdamas po 2 ha. Buvo tikrai įdomu pamatyti, kokios skirtingos visos tos veislės, o derliaus požiūriu iš visų geriausiai pasirodė Etana“, – sako ūkininkas.

Praėjusią vasarą G. Špakauskas savo laukuose organizavo lauką dieną, į kurią pakvietė LŪS Pakruojo rajono skyriaus narius – buvo įdomu įvertinti skirtingas žieminių kviečių veisles

Žieminiai kviečiai praėjusį rudenį buvo pradėti sėti rugsėjo 6 d., žieminiai rapsai – rugpjūčio 20 d. Ūkininkas laikosi tradicinių sėjos terminų, nes labai vėlinti sėją gali būti rizikinga.

„To paties principo laikausi ir pavasarį su vasariniais augalais: kuo anksčiau pasėji, tuo geresni būna rezultatai“, – patikina žemdirbys ir priduria, kad ankstyvesnei sėjai galima rinktis mažesnę sėjos normą. Tarkime, jis pirmos sėjos žieminiams kviečiams rinkosi 3 mln./ha sėklos normą, o baigė su 3,5 mln./ha.

Anksčiau žieminių kviečių pasėliuose piktžoles naikinti iš rudens nebuvo įprasta, bet šiltos žiemos parodė, kad tą daryti reikia. Jau 2019 m. rudenį žiemkenčių laukus G. Špakauskas purškė herbicidais. Keli laukai liko nepurkšti, tai pavasarį labai sunku buvo tuose plotuose kovoti su piktžolėmis: teko didinti herbicidų normas, o kai kur purškimus net ir kartoti.

Tad 2020 m. rudenį sąžiningai visus pasėlius nupurškė herbicidais iš rudens.

Skauda širdį dėl mažų ūkių ateities

G. Špakauskas yra aktyvus Lietuvos ūkininkų sąjungos Pakruojo skyriaus narys, šio skyriaus pirmininko Albino Navicko pavaduotojas. Kaip ir visi žemdirbiai, su nerimu laukia naujų reglamentavimų, kurie neišvengiamai užgrius įgyvendinant ES Žaliąjį kursą.

„Lietuva ir taip jau yra pakankamai žalia, išmeta mažai šiltnamio efektą sukeliančių dujų, lyginant su kitomis šalimis. Gal nereikėtų siekti maksimalių mažinimo skaičių, o rekomendacijas priimti tiesiog kaip rekomendacijas ir vengti skubotų sprendimų. Tam ir yra ūkininkų sąjunga, kad teiktų pasiūlymus, kurie būtų išgirsti“, – įsitikinęs Gedas.

Jo nuomone, reikėtų kuo daugiau padėti mažų ūkių šeimininkams – juos skatinti, šviesti ir mokyti.

„Mažam ūkiui ateityje bus labai sunku išgyventi, jei jo šeimininkas neturės papildomo darbo. Mano manymu, mažas ūkis yra iki 100 ha: turint tokio dydžio ar mažesnį tradicinį augalininkystės ūkį beveik neįmanoma investuoti į techniką ir išlaikyti šeimą. Sakyčiau, tikras šeimos ūkis prasideda nuo 200 ha. O kaip paskatinti ir išsaugoti smulkesnius ūkius – štai labai svarbus klausimas, kurį būtina spręsti“, – sako G. Špakauskas.

Jis pastebi, kad iš vienos pusės tarsi deklaruojama, jog smulkūs ūkiai remiami, jiems teikiami prioritetai, tačiau realybė yra kitokia. Pavyzdžiui, skatinama neariamoji žemdirbystė, bet kaip mažam ūkiui įsigyti reikalingos technikos? Tai faktiškai neįmanoma. Maži traktoriai paprasčiausiai nepatempia neariamajai žemdirbystei skirtų galingų padargų. Šansas mažiems ūkiams išlikti būtų kooperacija, kuri vis dar, deja, vangi.

Gedas mėgsta diskutuoti su kolegomis ūkininkais, konsultuoti juos įvairiais klausimais, kaip buvo įpratęs dirbdamas vadybininku.

„Patinka bendrauti, nežiūriu į kitus ūkininkus kaip į konkurentus. Man atrodo, kad svarbu tai, kad ne kiekvienas asmeniškai būtų stiprus, bet visi kartu būtume stiprūs“, – sako Pakruojo r. ūkininkas Gedas Špakauskas.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 21.03.14 +NMA

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip vertinate virtualius renginius: posėdžius, seminarus, konferencijas, kt.?
Orai