Kelmė. Dariaus Ričkaus pieno ūkyje dažnai būna svečių – ūkininkus traukia nauja robotizuota ferma. Pažiūrėti yra į ką: erdvus ir modernus tvartas, patogios guoliavietės, melžimo ir šėrimo robotai, sveikos ir produktyvios karvės.

Peleniuose (Kelmės r.) ūkininkaujantis Darius Ričkus su žmona Edita prieš pusantrų metų pradėjo naują veiklos etapą, už kurį sulaukė įvertinimo – tapo konkurso „Metų ūkis 2018“ nugalėtojais. Karves iš seno tvarto Kalniškiuose perkėlė į visai naują modernią fermą Peleniuose.

2005-aisiais pradėję kurti pieno ūkį nuo 25 telyčių, Ričkai dabar laiko 100 melžiamų karvių ir dar planuoja bandą didinti.

Kalbėdamas apie didžiausią susirūpinimą keliančias pieno kainas, Darius sako, kad ketinimų statyti naują fermą būtų atsisakęs, o pieno ūkį uždaręs, jeigu tokia padėtis būtų buvusi tuomet, kai ryžosi dalyvauti ūkio modernizavimo projekte. Tačiau ferma stovi, karvės laimingos ir produktyvios, o ūkininkai sukasi kaip išmanydami, kad tik uždirbtų būtiniausioms reikmėms.

Darius Ričkus abejoja, ar būtų ryžęsis modernizuoti pieno ūkį, jei tokia kaip šiandien pieno sektoriaus padėtis būtų buvusi tuomet, kai nusprendė dalyvauti projekte 

Robotų nauda akivaizdi

Savanoriškas melžimas, minkštais čiužiniais išklotos patogios guoliavietės, lengvas priėjimas prie pašarų stalo, geras mikroklimatas ir kokybiški pašarai, kuriuos kas tris valandas dalija šėrimo robotas, fermoje skambanti klasikinė muzika – tokios sąlygos sudarytos Ričkų ūkio karvėms, kurios pozuoja prieš fotoobjektyvą tarsi manekenės.

„Mūsų karvės nebijo žmonių, nejaučia streso, niekas jų nėra gainiojęs ar skriaudęs. Tvarte tvyro ramybė, joks traktorius čia nevažiuoja“, – sako Edita. Vienintelis išgyvenimas gyvuliams buvo perėjimas nuo rištinio laikymo prie palaido, tačiau geriau gyventi piendavės įprato greitai. Darius ir Edita – taip pat. Robotizavus fermą darbas tapo lengvesnis, gerokai sumažėjo rankų darbo.

Įdiegus melžimo robotus ir automatinį šėrimą, karvių produktyvumas išaugo. Kai senajame tvarte karvės buvo melžiamos į pieno liniją, jų kasdienis produktyvumas sudarė 24–26 kg, metinis – apie 8 t pieno. Pasikeitus melžimo ir šėrimo technologijoms, 4,2 proc. riebumo ir 3,5 proc. baltymingumo pieno kiekis padidėjo iki 35–36 kg/d. Vidutinis metinis primilžis iš vienos karvės išaugo iki 11 tonų.

Robotizavus fermą darbas tapo lengvesnis, gerokai sumažėjo rankų darbo

Automatinė šėrimo sistema labai sumažino pašarų nuostolius – jų suvartojimas siekia 98 proc. Tai turi reikšmingos įtakos produktyvumui, skatina karves dažnai eiti melžtis. Vidutiniškai viena karvė per dieną melžiama 3,2 karto (didžiausias galimas vidurkis yra 3,9 karto).

Srutos – dar viena nauda, kurią duoda nauja ferma. Jos subėga į rezervuarą ir naudojamos laukams tręšti. Darius svarsto, kad mineralinių trąšų netrukus gali visai nebereikėti ar bent jau reikės daug mažiau. Aišku, kainuoja samdyti srutvežį, tačiau ir nauda dirvožemiui didelė.

Sudaryti šėrimo racionus ūkininkams padeda specialistas. Darius ir Edita dirba apie 160 ha, augina kukurūzus silosui ir pašarines žoles šienainiui. Šiaudus mainais už srutas gauna iš kitų ūkininkų. Perka rapsų išspaudas, kombinuotuosius pašarus atsiveža iš Lenkijos. Žolinių pašarų ruošimo techniką turi savo, o kukurūzų smulkintuvą nuomoja. Nuolat kontroliuoja pašarų kokybę – juos tiria Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos mobili laboratorija.

​​​​​​​

Naujoje fermoje karvėms sudarytos pačios geriausios sąlygos

Pašarinėse žolėse dominuoja liucernos, nes jos atsparesnės sausroms. Šiemet, nepaisant nepalankių gamtos sąlygų, žolės derlius buvo pakankamas. Darius neabejoja, kad įtakos tam turėjo laistymas srutomis pavasarį, naudojant jų įterpimo technologiją.

Žemės šiuose kraštuose nederlingos, nors šis statusas iš Ričkų dirbamų laukų jau atimtas. Žemės našumo balas svyruoja nuo 18 iki 32, vyrauja smėlis, tad ūkininkai labai stebisi, kad tokios žemės staiga tapo derlingomis.

Neliko daugelio karvių problemų

Robotus Darius rinkosi labai kruopščiai – peržiūrėjo visų Lietuvoje dirbančių firmų technologijas, važiavo į Nyderlandus, Vokietiją, Švediją. Pasirinkimą lėmė tai, kad robotus siūlanti bendrovė turi sutartį su statybos įmone, kuri pastatė ir fermą, pritaikiusi ją automatinėms sistemoms. „Dirbame beveik pusantrų metų ir tikrai nenusivylėme“, – sako Darius. Karvės greitai ir lengvai prisitaikė ir prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Tik kelias reikėjo paraginti eiti į robotizuotą melžyklą, bet ir tos greitai įprato. Įdomiausia, kad nė vienos karvės nereikėjo brokuoti kaip netinkančios melžti robotu.

Ūkininkai buvo pratinami prie minties, kad pradžia ir jiems patiems bus labai sunki, bet, sako, net nepajutę, kaip praėjo pirma diena. „Robotų labai reikėjo ir dėl gerų darbuotojų trūkumo – tai buvo nuolatinis mūsų galvos skausmas. Galbūt todėl, kad tos ilgai varginusios problemos neliko, mums pereinamasis laikotarpis nebuvo sunkus“, – svarsto Edita.

Visą publikaciją skaitykite ČIA arba sausio mėn. žurnale „Mano ūkis“

MŪ inf.