Tėvas ir sūnus Povilas ir Aurimas Garlauskai sako, kad tvirtas ūkis laikosi ant kelių pagrindinių dalykų: sveikos žemės, stabilaus pasėlių derlingumo ir apskaičiuotų išlaidų. 

Pasvalio r., Gineikių k. įsikūrę Garlauskai turi 650 ha ūkį, kuris perpus priklauso tėvui ir sūnui. Visus darbus šeima atlieka bendrai.

Ieškojimų kelias ilgas

Augalininkystės ūkyje auginamos tradicinės kultūros: kviečiai, rapsai, miežiai, pupos. Miežiai skirti salyklui ir kaip sėklinė žaliava pagal sutartį su sėklų fabriku, dalis pupų irgi auginamos sėklai. 

Šiuo metu taikoma penkialaukė sėjomaina, o nuo kitų metų bus pereinama prie šešialaukės – į rotaciją planuojama pridėti žieminių miežių.

Garlauskai sako, kad diegia platesnės rotacijos sėjomainą ne tik dėl europinių reikalavimų, bet ir dėl geresnio dirvožemių našumo.

„Agronominės drausmės paisome griežtai. Pas mus nėra jokio atsėliavimo, nors pagal dabartines grūdų ar rapsų kainų tendencijas kartais gal ir pralošiame.

Galbūt kviečių ar rapsų reikėtų ir didesnius plotus užsėti, bet to nedarysime. Laikomės sėjomainos“, – sako Aurimas.

Penkių laukų sėjomainoje ūkyje rotuoja žieminiai rapsai, žieminiai kviečiai, vasariniai miežiai, pupos ir vėl kviečiai. Po pagrindinių žemės ūkio augalų sėjami įvairūs tarpiniai augalai, kurie laikomi per žiemą, nes vadovaujamasi principu, kad neliktų plikos žemės. 

Pasak Aurimo, posėlį reikia pasėti tą pačią dieną nukūlus pagrindinę kultūrą, kad jis iki rudens spėtų priauginti reikiamos masės. Šiemet numatyta sėti purpurinių dobilų, vienmečių svidrių, šakninių ridikų, saulėgrąžų ir vikių mišinį, kurį ūkininkai pasidarys patys.

„Auginant posėlius, dirvos drėgmė pavasarį geresnė. Dažnai užklumpa sausros, tad žemdirbiams dabar reikia dirbti įsivaizduojant, kad niekada nelis“, – sako Aurimas.

Šiemet pirmi metai, kai dar pasėta kukurūzų, kurie auginami grūdams. Jie į sėjomainą neįtraukti, jeigu pasiseks, bus auginami kaip monokultūra. Žieminius miežius planuojama sėti rudenį. Tikslas – ilgiau „ištempti“ javapjūtę ir sumažinti grūdų savikainą.

„Ieškojimų kelias ilgas. Šešialaukė sėjomaina – jau neblogai, bet, tiesą sakant, reikėtų ūkyje ir daugiau žolinių augalų, dar kitokių botaninių šeimų augalų, kurių ieškome“, – apie nesibaigiantį žemės puoselėjimo kelią sako Aurimas.

Reikia vertinti bent penkerių metų derlingumą

Garlauskų ūkių dirvožemio našumo balo vidurkis – 52 balai. Aurimas sako, kad, norint įvertinti ūkio rezultatus, nereikia vaikytis rekordų, būtina skaičiuoti ne vienų, o kelerių metų vidurkį.

Ūkyje jau bemaž 6 metus žieminių rapsų derlingumo vidurkis stabiliai siekia 4 t/ha (išskyrus sausringus praėjusius metus). Kviečių derlingumas labiau svyruoja, tačiau penkerių metų vidurkis siekia apie 7 t/ha, vasarinių salyklinių miežių – 5,5 t/ha, pupų – 4 t/ha. 

Kalbėdamas apie ūkio ekonomiką, A. Garlauskas atkreipia dėmesį į augalininkystės specifiką: iki javapjūtės patiriamos vien išlaidos, tik nuėmus ir pardavus derlių galima skaičiuoti pajamas.

„Kiek gausime, iš anksto negalime žinoti. Tad mūsų pagrindinis tikslas yra valdyti savikainą: protingai mažiau įdėti, kad pavyktų uždirbti“, – sako augintojas.

Ieškodami galimybių taupyti Garlauskai išbandė augalų apsaugos produktų mažinimo būdus (pavyzdžiui, kartais galima išsiversti be pirmo kviečių purškimo fungicidu, galima sumažinti ir rapsų cheminę apsaugą). Pasak Aurimo, nėra taip, kad nepurškiama, bet sprendžiama pagal realią situaciją pasėlyje. 

Kaip dar vieną energijos ir drauge kaštų taupymo būdą, Aurimas nurodo vandens normų, skirtų pesticidams purkšti, mažinimą. Seniau buvo įprasta naudoti 200 l vandens hektarui, o dabar pakanka ir 120 litrų.