Alytaus r. Iš Dzūkijos ūkininko Alberto Juso svajonės sukurti klestintį pieno ūkį liko vien kartūs prisiminimai. Dėl smukusių pieno supirkimo kainų ir nepastovios šalies žemės ūkio politikos, nematydamas ateities perspektyvos, vyras, ne vieną dešimtmetį su didžiuliu atsidavimu kūręs ūkį, jį likvidavo.

Laikus, kai Punios kaime gyvenančio A. Juso ūkis buvo laikomas pavyzdiniu ir moderniu, kai į jį patirties semtis važiavo ne tik Lietuvos, bet ir Austrijos, Vokietijos ūkininkai, šiandien mena tuščios karvidės, kieme stovintys žemės ūkio padargai ir nuotraukos, kuriose įamžintos džiugios akimirkos - Prezidento Valdo Adamkaus, Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus ir kitų garbių asmenų apsilankymai.

„Artimiausiu metu parduosiu paskutines karves, nepasiliksiu nė vienos, o pieno nusipirksiu parduotuvėje", - nelinksmai kalba 220 karvių bandą baigiantis likviduoti vienas didžiausių Alytaus rajono ūkininkų.

Ūkininkas Albertas Jusas nesiryžo bankų pagalba atnaujinti ūkio

Ūkininkavimo pradžia buvo sėkminga

Ūkį A. Jusas pradėjo kurti 1989 metais, atsiėmęs tėvams priklausančius 35 ha žemės. Iki to laiko, zooinžinieriaus specialybę turintis vyras, dirbo „Punios" kolūkyje zootechniku. „Pradėjau nuo nulio", - prisiminė nelengvą, tačiau optimistišką pradžią ūkininkas.

Iš pradžių sėjo grūdines kultūras, vėliau buvo mišrus ūkis - augino kiaules ir karves. Ūkininkauti sekėsi neblogai, po kelių metų pastatė didesnį ūkinį pastatą, karvių banda išplėtė iki 50. „Viskas ėjosi gerai, todėl norėjosi augti, plėsti ūkį", - teigė ūkininkas.

Tikėdamas sėkminga ūkio plėtra, 2005-siais A. Jusas kreipėsi į Nacionalinę mokėjimo agentūrą (NMA) dėl paramos. Pagal BPD (Bendrąjį programavimo dokumentą) ūkininkui buvo skirta maždaug 115 tūkst. eurų (apie 400 tūkst. litų) parama.

Toks karvidžių vaizdas išliks tik nuotraukose ir prisiminimuose

Projekto įgyvendinimas pabrango 3 kartus

Pradėjus karvidės statybas, pradėjo augti įrangos ir statybinių medžiagų kainos, todėl projekto įgyvendinimas išaugo trigubai - beveik iki 350 tūkst. eurų  (maždaug 1,2 mln. litų). Už šiuos pinigus iškilo nauja moderni 170 vietų karvidė, nusipirkta vidaus įranga, reikalinga žemės ūkio technika.

Karvių banda išsiplėtė iki 100 galvijų - 70 Lietuvos juodmargių ir 30 Švedijos juodmargių. Pamažu, su nuosmukiais ir pakilimais, ūkis plėtėsi, išaugdamas iki 220-230 karvių bandos. Iki 150 ha, padidėjo ir valdomos žemės plotai.

„Privalėdamas įgyvendinti projektą, buvau priverstas imti paskolą. Iki šio rudens atidirbinėjau bankui, sau pajamų pasilikdamas tik egzistavimui", - pasakojo A. Jusas.

Anot ūkininko, valstybė į ūkininkų problemas mažai kreipia dėmesį. Kai dėl pinigų stygiaus A. Jusas negalėjo sumokėti PVM mokesčio, Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) kreipėsi į antstolius. „Tik antstolės supratingumo dėka likau neišvaržytas", - prisiminė išgyventus sunkumus vyras.

A. Juso nuomone, imantis sankcijų, reikėtų atvažiuoti į vietą ir išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių ūkininkas nemoka mokesčių, bet ne kabinetuose priimti tokius svarbius sprendimus.

Absurdu ūkininkas vadina atvejį, kai prireikus melžimo aparatų, paprašė leisti juos įsigyti vietoje kito projekte numatyto įrenginio. „Per pusmetį trukusį susirašinėjimą valdininkams nepavyko įrodyti, jog melžimo aparatai - tai ne atsarginės delys", - teigė dzūkas. Esą nepadėjo nė melžimo aparatus gaminančios įmonės raštas ir paaiškinimai.

Pardavus karves, nebereikalinga bus ir melžimo įranga

Neliko skolos, neliko ir ūkio

„Labai gaila, kad turėjome priimti tokį sprendimą, bet nieko, išskyrus sąžiningą darbą, neužgyvenome", - apgailestavo Laima Jusienė.

Anot jos, vyras iš savo tėvų paveldėjęs darbštumą ir meilę kaimui bei gyvuliams, daugiau dėmesio skyrė ūkiui nei šeimai, tačiau visos jo pastangos sukurti sėkmingą ūkį nuėjo perniek. Rekordiškai žemos pieno supirkimo kainos (16 ct už 1 litrą), skola bankui ir nenuosekli žemės ūkio politika sužlugdė tolimesnio ūkininkavimo viltis.

Ūkininko teigimu, kai pieno supirkimo kaina būdavo normali, vos susiplanuodavo plėtrą, o ji imdavo kristi. Tai neleido modernizuoti ūkio. Gaunamų lėšų esą pakakdavo tik sumokėti keliems darbininkams atlyginimus, bankui įmokas ir dar šiek tiek likdavo šeimai.

„Praėjusią savaitę, pardavęs didžiąją dalį karvių, pagaliau atsiskaičiau su banku", - teigė A. Jusas, tačiau didelio džiaugsmo vyro balse nesijautė. Ūkininko vaikai nelinksmai juokauja, jog tiek metų buvo dirbta, kad susimokėtų skolas.

Gyvybe pulsavusiame ūkyje kasdien darosi vis tyliau

Jusai, turėdami pavyzdinį ūkį, nei butų vaikams nupirko, nei turtų sukrovė  „Tik išsilavinimą suteikėme", - džiaugėsi tėvas. Visos trys atžalos įgijo aukštąjį išsilavinimą. Aurelija - teisininkė, Sigita - vidaus interjero dizainerė, Gintaras - ekonomistas. Nė vienas iš vaikų nepanoro perimti ūkio.

Vidurinioji dukra buvo susigundžiusi perimti ūkį, bet, pamačiusi pieno supirkimo kainų nuosmukius ir žlugusį tėvo entuziazmą ūkininkauti, atsisakė. „Ir mes sakėme, kam to reikia", - neslėpė L. Jusienė.

„Jei norėčiau tęsti ūkininkavimą, reikėtų vėl eiti į banką ir skolintis, kad galėčiau atnaujinti techniką, nes savų pinigų šiam reikalui sukaupti negalėjau. Tačiau su bankais reikalų turėti jau nenoriu - amžius ne tas", - teigė kitais metais šešiasdešimtmetį švęsiantis ūkininkas.

Ūkininkas žada nepasillikti nė vienos karvės

Trūksta vieningumo

Bene pagrindine ūkio likvidavimo priežastimi A. Jusas įvardija pieno supirkimo kainų nepastovumą, neleidusį planuoti tolimesnės veiklos.

Negaili ūkininkas kritikos ir valdininkams, esą tokia žemės ūkio politika, tai ne tik žemės ūkio, bet ir visos Lietuvos žlugdymas. Ūkininkas, gaudamas keliolika centų už litrą pieną, tik gilią duobę kasasi po savimi.

„Situacija absurdiška - perdirbėjai ir prekybininkai gauna milijoninius pelnus, o žemdirbys, teikiantis jiems žaliavą, skursta", - įsitikinęs A. Jusas.

Dar viena pieno verslo bėda, A. Juso nuomone, kad nėra susikalbėjimo ir draugiškumo tarp pačių ūkininkų. Jei pieno perdirbimas būtų likęs ūkininkų rankose, situacija būtų kitokia, bet ūkininkai nesugebėjo to padaryti. Galbūt situaciją pagelbės pradėjęs veikti „Pienas LT" kooperatyvas, jei karves laikantys ūkininkai atsiribos nuo kooperatyvo asociacijos su sovietmečio kolūkiais.

„Linkėčiau, kad atsirastų žemės ūkio politikas, tikrai norinti ir galintis atstovauti žemdirbius, kad gintų mus. Lietuvoje šilumos, elektros kainų  reguliuoti Konstitucija nedraudžia, kodėl to nėra žemės ūkyje", - kalbėjo 43 metus gyvulininkystei skyręs A. Jusas.

MŪ inf.