Kauno r. Babtuose įsikūrę sodininkai Danutė ir Vytautas Manarkai sodo augalus daugina daugiau kaip 30 metų. Sukaupta praktine ir teorine patirtimi nepailsdami dalijasi su savo pirkėjais, kuriems kasmet išaugina daugiau kaip 100 veislių įvairių rūšių sodinukų. 

Iš medelyno šeimai pragyventi ir uždirbti įmanoma, tačiau tenka nebijoti sunkaus fizinio darbo ir reikia labai gerai išmanyti vaismedžių, vaiskrūmių dauginimo subtilybes. Pati akiavimu užsiimanti Danutė dar priduria, kad ne visiems šis darbas pavyksta, tam reikia turėti „ranką“.

Keliose vietose netoli Babtų šeima turi medelių auginimo sklypus, veislinius sodus. Iš viso apie 2 ha įvairių sodo augalų. „Medelynui daug plotų nereikia“, – šios žemės ūkio veiklos privalumą įvardija Manarkai.

Nors plotai nedideli – medelių dauginimas ir auginimas labai rankų darbui imlus verslas. Žemės ūkio technika naudojama tik dirvai įdirbti, tarpueiliams šienauti ir kt. Pagrindinius medelių dauginimo darbus tenka atlikti rankomis. Anksčiau Manarkai kasmet daugino iki 10 tūkst. medelių. Dabar darbų apimtis ūkis sumažino.

Danutė pasakoja, kad šiuo metu į madą vėl grįžta aukštaūgės senovinio tipo obelys ir kiti aukšti vaismedžiai. Juos žmonės dažniausiai sodina naujai įsigytose sodybose, kuriose nori kurti autentišką kaimo aplinką. Tebėra paklausūs ir vidutinio augumo ar žemaūgiai medeliai, kurie savo vietą dažniausiai randa prie kotedžų ar mažuose sklypeliuose prie namų miestuose, miesteliuose.

„Tai, kas lietuviška, yra puiku!“

Paklausta, kokios vaismedžių veislės populiariausios tarp pirkėjų, medelyno savininkė sako, jog tris lietuviškas obelų veisles žino net vaikai, visos prasideda A raide: alyviniai, antaniniai ir auksiai.

Iš kriaušių veislių ji pataria atkreipti dėmesį į garsaus selekcininko, Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininko šviesaus atminimo Algirdo Lukoševičiaus išvestas veisles. Viena tokių – Alka. Jos vaisiai ne tik skanūs, bet dar geri tuo, kad ne visi vienu laiku sunoksta, todėl galima ilgai mėgautis derliumi. Vėlyva rudeninė veislė – Alsa, rausvais vaisiais – Gaisra.

Danutė giria ir lietuvišką vynuogių veislę Liepsna, išvestą garsaus selekcininko Antano Gailiūno. Šios veislės uogos – rausvos, nemažos, saldžios. „Tai, kas lietuviška, yra puiku“, – neabejoja sodininkė, kai vaikščiodami po šeimos sodybą ragaujame sunokusių įvairių vaisių.

Ne veltui spalis – sodinimo metas

Nors dažnas šiuolaikinis žmogus galvoja, kad augalus geriau sodinti pavasarį, Danutė pataria medelius, kurie nuperkami plikomis šaknimis (ne vazonuose, vadinamuosiuose konteineriuose), sodinti rudenį – spalį, kuris nuo seno ne veltui vadinamas medelių sodinimo mėnesiu.

Populiarėjant virtualaus bendravimo galimybėms, jas išnaudoja ir sodinukų augintojai. Danutė sukūrė paskyrą socialiniame tinkle ir dabar jau turi kelis tūkstančius sekėjų. Čia ji dalijasi informacija apie medelyno darbus, naujienas, bendrauja su auginančiais sodo augalus žmonėmis, kurie užduoda daug įvairių klausimų.

Ar sodo augalų daugintojai jaučia didelę konkurenciją su įvežtine medelynų, pavyzdžiui, iš Lenkijos, produkcija? „Žmonės atsirenka. Pavyzdžiui, vien Babtuose yra keli medelynai, bet nemanau, kad jie labai skundžiasi pirkėjų trūkumu. Čia, pas mus, kaip ir sodininkų sostinė. Įsikūrę daug medelynų, taip pat yra Sodininkystės ir daržininkystės institutas. Žmonės žino, kad čia medeliai užauginti, iš pirmų rankų, o ne perpardavinėjami ar importuoti. Todėl ir stengiamės, su kiekvienu kalbamės, klausiame, kas pasiteisina, kas ne. Po to analizuojame. Ne iš karto žinios ateina. Daug lemia patirtis, – sako „Sodaitytės medelyno“ įkūrėjai Danutė ir Vytautas Manarkai. – Šis darbas turi patikti. Negalima jo vertinti tik kaip verslo ir uždarbio šaltinio.“