Kauno r.  Stora sniego danga saugo sodo augalų šaknis nuo šalčio, tačiau kartu sudaro itin palankias sąlygas po ja veistis graužikams. Kaip nuo ju apsisaugoti, pasakoja Kauno r. sodininkas, medelyno savininkas dr. Kęstutis Malinauskas.

K. Malinauskas pabrėžia, kad žiemos pradžioje gausiai pasnigus susidarė 20–40 cm storio sniego danga, kuri saugo sodo augalų šaknis nuo iššalimo.

Tačiau pasnigus ant neįšalusios dirvos, susidarė itin tinkamos sąlygos soduose ir toliau veistis graužikams. Įrodyta, kad dirvos temperatūra po sniegu yra net 15 °С aukštesnė.

Žiemą norintiesiems atsikratyti graužikų sode, specialistas pataria sutrypti sniegą po vaismedžiais ir uogakrūmiais sekančią dieną po snygio ar per atodrėkį, kai sniegas dar drėgnas ir lengvai sutankinamas.

Mat sutryptas sniegas neleis šiems graužikams prieiti prie sodo augalų šaknų kaklelių ir šaknų.

Sutryptas sniegas aplink sodo medžius neleidžia graužikams prieiti prie jų šaknų

Naudoti nuodus

K. Malinauskas sako, kad graužikų nuodų kas 2–5 m reikia padėti jau rudenį, taip pat pakartotinai žiemą mažomis normomis (po 50–100 g) ne tik sode, bet ir šalia jo, kur yra pelių kolonijų (dirvonuose, griovių šlaituose).

Galima įsigyti įvairių rodenticidų, skirtų graužikams naikinti, tarkime, apnuodytų grūdų, granulių, tablečių. Rotencidų sudėtyje yra ne tik nuodų, bet ir graužikus viliojančių skoninių medžiagos.

„Nuodus įdėkite į specialias masalui skirtas dėžutes-namelius, kad apnuodyto jauko nesulestų paukščiai ar neparagautų naminiai gyvūnai. Tai darykite, kai sausa, mūvėdami pirštines, kad nesijaustų žmogaus kvapo“, – pataria K. Malinauskas.

Jei įmanoma, masalo dėžutes galima pritvirtinti prie žemės ar kitų statinių. Nuodų graužikams reikia duoti apie 10 dienų. Jei jų vis tiek pastebėsite, procedūrą reikia kartoti.

Stora sniego danga saugo sodų augalų šaknis nuo šalčio, tačiau kartu sudaro itin palankias sąlygas po ja veistis graužikams. Tad labai svarbu nepamiršti jų kontrolės

Kiti būdai

Pasak specialisto, jei sodas mažas, apie jaunų vaismedžių kamienus prie pat žemės paviršiaus galima gilyn įkasti plastikinius gaubtus, tinka ir didesnės talpos nupjauti plastikiniai buteliai.

Medžių kamienus taip pat galima aprišti spygliuočių šakelėmis. Spygliai turėtų būti nukreipti žemyn, kad badytų ir graužikams neleistų priartėti prie žievės.

Yra ir specialių priemonių, skirtų medžių kamienams nuo graužikų apsaugoti. Tikra naujiena – akrilinė emulsija su smiltainio užpildu, kuri saugo įvairių medžių kamienus nuo graužikų ir kitų miško svečių.

Sudėtyje esantis smiltainis graužikams nepatinka, girgžda tarp dantų, sudaro nenatūralias graužimui sąlygas, o tai ir apsaugo medžius. Šia priemone kamienus reikia užtepti prieš žiemą, esant ne žemesnei nei +8 °C temperatūrai.

Pavojingiausi graužikai

K. Malinauskas sako, kad pelės, pelėnai ir kiti graužikai daugiausia žalos (dažniausiai nepataisomos) pridaro jauniems sodams.

Šie smulkūs graužikai nugraužia ne tik jaunų medžių žievę, bet ir brazdą, o neretai ir šaknis. Tai paaiškėja tik nutirpus sniegui, o atšilus žemei medeliai nuvirsta, kartais juos galima lengvai išrauti iš žemės. Tokie vaismedžiai žūsta.

Nuo graužikų soduose ypač nukenčia jaunos obelys su vegetatyviniu poskiepiu, kriaušės, kurios veisiamos su cidonijos poskiepiu, ir rudenį prikasti jų sodinukai. Tačiau graužikai sode dažniausiai aplenkia vyšnias, trešnes, abrikosus ir persikus. Labai dažnai prieš žiemą graužikai įsikuria šilauogynuose.

Paprastieji pelėnai gyvena kolonijomis. Rausia 2,5–5 cm skersmens urvelius, kurių gylis ir sudėtingumas priklauso nuo dirvožemio struktūros ir metų laiko. Paprastai 10–30 cm gylyje pelėnai rausia vieną centrinį urvą, kuriame įsirengia suploto rutulio formos lizdą, ir 5–6 šoninius urvelius maistui kaupti.

Pelėnai veiklūs visą parą, su 2–3 val. pertraukomis. Žiemą aktyvesni nei vasarą. Ėda augalų stiebus, šaknis, vaisius, medžių ir krūmų žievę. Viena patelė gali atvesti iki 8 vadų. Paprastai vienoje būna 4–8 jaunikliai.

Vandeninių pelėnų pažeidimų galima rasti ten, kur sodai ribojasi su tvenkiniais ar kitais vandens telkiniais. Veisiasi ir žiemoja urvuose.

Rudenį vandeniniai pelėnai migruoja į laukus ir sodus. Tada jie gali nukeliauti 2–3 km nuo veisimosi vietų. Minta žaliu sultingu maistu: augalų lapais, stiebais, šaknimis, žieve.

Per parą kiekvienas pelėnas suėda tiek maisto, kiek siekia iki 85 proc. jo kūno svorio (graužikas sveria 60–100 g).

Vandeniniai pelėnai daugiausia žalos padaro netoliese augantiems sodams, dažniausiai nukenčia 1–5 metų obelys ar kriaušės.

Vandeniniai pelėnai augalų šaknis nugraužia giliau po žeme, tad pažeidimų nematyti. Ir jie patys sunkiau pastebimi, nes gyvena po žeme.

Pamačius panašių į kurmiarausius žemės kauburėlių, galima spėti, kad sode įsikūrė vandeniniai pelėnai. Tokius urvelius reikia atkasti ir stebėti 1–2 paras.

Lietuvoje yra ir dirvinių pelių, kurios mėgsta drėgnesnes vietas, todėl dažniau gyvena krūmais apaugusiuose paupiuose, paežerėse, pagrioviuose, bet jų pasitaiko ir soduose. Jos aktyvios visus metus.

Maisto ieško paprastai naktį, bet rudenį bei žiemą bėgioja ir dieną. Ieškodamos maisto, gali nutolti nuo urvo iki 50–500 metrų. Pagrindinis maistas – įvairių laukinių augalų sėklos.

Žiemą ir anksti pavasarį gali nugraužti medelių ir krūmų žievę. Kai kurios patelės atveda 3–4 vadas. Vienoje būna nuo 2 iki 12 jauniklių.

Dirvinės pelės ir paprastieji pelėnai kas kelerius metus paplinta gausiai ir labai pakenkia obelų ir vyšnių sodams.

Šviežiai iškapstyta žemė – pirmasis ženklas, kad sode atsirado pelių ir pelėnų. Taip pat žiemą pasnigus aiškiai matyti pelių ir kitų graužikų pėdsakai.