Akademija (Kauno r.). Dirvožemio degradacija Lietuvoje akivaizdžiausiai pasireiškia humuso kiekio dirvožemyje mažėjimu, dirvožemio suspaudimu bei rūgštėjimu. Mokslininkai teigia, jog šių procesų spartėjimą sukelia netvarus ūkininkavimas ir klimato kaita.

„Daugelis ūkininkaujančiųjų galbūt nustebs, kad turime tokią rimtą problemą, bet humusingų dirvožemių yra tik apie 10 procentų. Labai mažo ir mažo humusingumo dirvų turime 34 procentus. Aplinkinėse šalyse, kuriose žemės ūkis stovi tvirtai, humuso dirvožemyje yra nepalyginti daugiau negu Lietuvoje", - sako Aleksandro Stulginskio universiteto Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto prof. dr. Vaclovas Bogužas. Jis priduria, kad kolegos iš Vakarų Europos dažnai neslepia nuostabos, kaip iš viso Lietuvoje įmanoma ūkininkauti tokiomis sąlygomis.

Ši problema ypač aktuali Rytų Lietuvoje, kur labai mažo ir mažo humusingumo dirvožemiai sudaro net 73,5 procento. Humusingiausi yra Vidurio Lietuvos dirvožemiai.

„Problema vis labiau aštrėja. Iš dalies ir dėl klimato kaitos, tačiau ne paslaptis, kad netvaraus dirvožemio naudojimo pavyzdžių galima rasti bene kiekviename ūkyje. Tai ir augalų kaitos, t. y. sėjomainos, nepaisymas, ir nesubalansuotas tręšimas, dirvos laikymas be dengiamųjų augalų ir tarpinių pasėlių nuo derliaus nuėmimo iki sėjos pavasarį, vėlyvas žemės dirbimas, kai dirvos jau šlapios, melioracijos problemos. Dėl to mažėja humuso atsargos, atsiranda dirvožemio suspaudimas, mažėja dirvožemio pH buferingumas, spartėja rūgštėjimas, erozijos tempai. Visos šios problemos yra tarpusavyje tampriai susiję ir atspindi dirvožemio degradaciją", - aiškina V. Bogužas.

Dirvožemio kokybę atspindi humuso kiekis

Teigiama, jog pagrindinis dirvožemio degradacijos rodiklis - mažėjantis humuso kiekis. Jis nustatomas apskaičiuojant, koks kiekis organinės anglies yra armens gylio sluoksnyje. Jei šis kiekis siekia 3-4 proc., laikoma, jog dirvožemyje humuso pakanka.

Pasak Vaclovo Bogužo, dažnai ūkininkai didesnį dėmesį skiria naujai technikai, įrangai, o investicijas į dirvožemį atidėlioja ateičiai. Tuo tarpu mokslininkai atkreipia dėmesį į situacijos rimtumą. Tam, kad natūraliai susiformuotų 1 cm derlingo dirvožemio sluoksnis prireikia 500 metų, o atvirkštinis - degradacijos - procesas vyksta sparčiai ir netvariai ūkininkaujant pastebimas jau po kelerių metų

Todėl kai kuriose šalyse ūkininkai yra įstatymais įpareigojami taikyti tam tikras dirvožemį gerinančias priemones. Pavyzdžiui, kai kur reikalaujama, jog žiemą dirvos neliktų plikos, be jokios dangos - būtina laikyti žalienas, apsėti žiemkenčiais arba tarpiniais pasėliais. Blogiausiu atveju bent 30 proc. dirvos paviršiaus turi dengti augalinės liekanos.

Deja, remiantis 2010 m. „Eurostato" duomenis, pagal dirvos padengimą ir tarpinių pasėlių naudojimą Lietuva priskiriama prie labiausiai atsiliekančių ES šalių.

Mokslininkai nuolat pabrėžia, jog ūkininkai turėtų suprasti, kad imtis visų rekomenduojamų priemonių, gerinančių dirvožemio būklę, - ne tik kiekvieno ūkininko pareiga, bet ir didžiulė nauda.

Verta prisiminti senas tiesas

Ūkininkai, manantys, kad atidėliodami investicijas į dirvožemį sutaupys, skaudžiai klysta. Vokietijos mokslininkai teigia, kad 1 euras, skirtas dirvožemiui gerinti, žemdirbiui grįžta 3 eurais. Daug sunkiau ir brangiau atsieis atstatyti nualinto dirvožemio pradinę būklę nei nuolat palaikyti reikiamą humuso kiekį.

Kaip padidinti humuso kiekį ir palaikyti balansą? „Būdų yra ne vienas. Jie nesudėtingi ir daugumos žemdirbių žinomi. Deja, ne visuomet taikomi. Didžiausia problema vien tik augalininkyste užsiimančiuose ūkiuose. Mišriuose ūkiuose, kuriuose laikomi gyvuliai ir jų mėšlas naudojamas dirvų tręšimui, dirvožemio būklė geresnė. Ypač jei dar ir kitų dirvožemio atstatymo priemonių nepamirštama", - pasakoja V. Bogužas. Be, anot jo, daugelis ūkininkų visai neskuba to daryti nuomojamose dirvose, kurios užima nemažą dirbamos žemės plotą.

Viena iš humuso kiekio didinimo priemonių - tinkama sėjomaina. Svarbu tinkamai ir motyvuotai pasirinkti planuojamus auginti kultūrinius augalus, varpinius javus keisti dirvožemio derlingumą atstatančiais augalais.

Pavyzdžiui, per metus vieno daugiametėmis žolėmis apsėto hektaro dirvožemyje lieka apie 10 tonų augalinių liekanų sausosios medžiagos. Tuo tarpu tokio paties dydžio bulvių lauke į dirvožemį grįžta tik apie ¼ tonos. Akivaizdu, kad daugiametės žolės palieka dirvoje augalinių liekanų net 40 kartų daugiau nei bulvės. Pasak mokslininko, skirtumas nemenkas. O per keletą metų dar įspūdingesni kiekiai susidaro.

Tarpiniai pasėliai - nebrangu ir efektyvu

Kitas dirvos gerinimo būdas, kuris itin aktualus augalininkystės krypties ūkiams, - auginti tarpinius pasėlius.

„Tarpiniai pasėliai - tai ne tik papildomos organinės medžiagos, bet ir trąšos, kurios beveik nieko nekainuoja. Palyginti su gaunama nauda, išlaidos tikrai menkos. Jei dar ūkininkas kur prastesnį kampelį skiria sėklai užsiauginti, dar labiau sumažėja", - pataria V. Bogužas.

Belieka tinkamai pasirinkti tarpinius pasėlius. Lietuvoje, mokslininko patarimu, labiausiai tiktų augalai, turintieji trumpiausią vegetacijos periodą. Tuomet nuėmus pagrindinius augalus, pavyzdžiui, žieminius kviečius ar net miežius, dar galima spėti išauginti iki žydėjimo tarpsnio kitus kultūrinius augalus, iš kurių gaunama daug biomasės.

Pasak V. Bogužo, tam labai tinka garstyčios, kurios po sudygimo pražysta po 30-45 dienų ir sukaupia daug organinių medžiagų. Garstyčias reikėtų pasėti iki rugpjūčio 10 d. ir palikti dirvoje per žiemą, o pavasarį įterpti į paviršinį dirvožemio sluoksnį skutikliu ar kultivatoriumi.

Ruošiant dirvą sėjai po žiemos likę stagarai subyra savaime. Iki pavasario augalinėje biomasėje išsaugotas azotas mikroorganizmų ardomas ir atpalaiduojamas kaip tik tada, kai augalai intensyvaus vystymosi metu jį jau gali panaudoti.

Ekologiniuose ūkiuose ypač tinkami raudonųjų dobilų tarpiniai pasėliai. Dobilus įsėjus pavasarį, tą patį rudenį žaliajai trąšai užarti atžėlusį atolą.

Be didėjančio derliaus dar daugiau tarpinių pasėlių privalumų vardija V. Bogužas. Kuomet augalai vešlūs, dirvos nebereikia nei skusti, nei arti, mažiau plinta piktžolės. Taikant šį nesudėtingą ir nebrangų būdą, dirva praturtinama humusu ir maisto medžiagomis, mažinamas azoto išsiplovimas, mažėja dirvožemio erozija, gerėja struktūra, mažiau išplaunama azoto, dirvožemis tampa poringesnis, daugėja sliekų ir didėja dirvožemio mikrobiologinis aktyvumas, sumažėja ligų sukėlėjų plitimas. Maža to, daugiau žydinčių augalų - daugiau ganyklų bitėms, didesnė biologinė įvairovė.

Augalų liekanas grąžinti dirvai

Ne mažiau svarbu sugrąžinti į dirvą kuo daugiau augalinių liekanų. Tai gali būti šiaudai, grūdams auginamų kukurūzų, kitų augalų liekanos. Bet kurios iš jų, patekusios į dirvą, yra vienas iš humuso kiekį ir augalų maisto medžiagų atsargas didinančių šaltinių.

Naudojant dirvos gerinimui šiaudus, svarbu juos tinkamai paruošti ir įterpti. Jie turi būti pakankamai susmulkinti ir dirvoje paskleisti vienodai, kad nesusidarytų stori ruožai, nes priešingu atveju blogėja jų mineralizacija. Mat neįvykdę šių sąlygų ir neįterpę smulkintų šiaudų į drėgną dirvą, ūkininkai gali ir nusivilti. Mat storai paskleisti ir nepakankamai susmulkinti šiaudai, patekę į išdžiūvusią dirvą, lėtai ardomi mikroorganizmų ir tampa ligų sukėlėjų, šliužų bei pelinių graužikų prieglobsčiu.

„Šiaudai turi būti terpiami sekliai, į viršutinį dirvos sluoksnį - ten, kur yra daugiau oro, mikroorganizmų, kur jie bus greičiau suardomi. Susmulkinus ir įterpus reikia privoluoti. Naudojant šiaudus, pirmus trejus metus pavasarį reikėtų ir azoto trąšų papildomai berti. Mineralizacija greičiau vyks", - pataria V. Bogužas.

Dirvožemio gerinimas - kompleksinis procesas

Jei ūkyje laikomi gyvuliai ir yra galimybė tręšti mėšlu, tai dirvožemio degradavimo problemų kyla mažiausiai.

Tačiau V. Bogužas tikina, kad dviguba nauda gaunama derinant šiaudų įterpimą su tarpinių pasėlių auginimu. Mat tuomet natūraliai sureguliuojamas į dirvą patenkančios organinės medžiagos anglies ir azoto santykis. Tyrimais apskaičiuota, kad naudojant šiaudų su žaliąja tarpinių pasėlių mase derinį, pasiekiama panaši nauda kaip ir tręšiant dirvas mėšlu.

„Ūkininkams visuomet akcentuoju, jog iš šių keturių išvardytų dirvos gerinimo būdų bent jau trys būtinai turi būti nuolat naudojami. Aišku, naudoti visus - būtų idealu. Čia kaip ir kėdė - stovi ir turėdama tris kojas, bet sėdėti ant kėdės su keturiomis kojomis kažkaip ramiau", - svarsto V. Bogužas. 

Ir primena, kad svarbu ne tik didinti organinės medžiagos įnašą, bet ir susirūpinti, kaip kuo labiau sumažinti dirvožemyje organinių medžiagų nuostolius.

„Tie nuostoliai priklauso nuo žemės dirbimo intensyvumo ir erozijos. Kuo intensyviau yra dirbama žemė, tuo humuso suardoma daugiau. Kiekvieno žemdirbio siekiamybe turėtų tapti kiek galima labiau sumažintas žemės dirbimo intensyvumas", - sako mokslininkas.

Jis pataria stengtis nearti dirvos giliai - pakaktų 12-18 cm gyliu. Giliau reikėtų tik prieš žieminių rapsų sėją - 24-25 cm gyliu. Kad būtų mažesnis pavojus armens padui susidaryti arimo gylis turi būti kaitaliojamas.

Dvi skirtingos žemės dirbimo technologijos

Pasak mokslininko, neariamoji žemdirbystė - mažiausiai intensyvus žemės dirbimo būdas. Bet tai nereiškia, kad visi ūkininkai privalo pereiti prie jo.

„Tiesiog ariamoji ir neariamoji žemdirbystė - tai dvi skirtingos technologijos. Ir abiejose yra priemonių, kaip mažinti dirvožemyje organinių medžiagų nuostolius, kaip atstatyti humuso kiekį. Tik būtina laikytis sistemos ir šių technologijų nemaišyti", - primena jis. Neariamasis žemės dirbimas pasiteisina, jei dirvožemio derlingumą ir augalų augimo sąlygas gerinančios priemonės taikomos kompleksiškai ir sistemingai.

Negalima ariminės technologijos kaitalioti su nearimine. Mat neariamosios žemdirbystės privalumai išryškėja tik tada, kai armens viršutiniame sluoksnyje susikaupia daugiau organinės medžiagos nei armens apačioje, kai humusas susisluoksniuoja. Mažiau rizikos žemdirbiams kyla taikant ariminę technologiją, bet neariminė technologija turi kitų privalumų.

Kitos mažėjančio humuso kiekio pasekmės

Dirvožemio degradacijos požymiais taip pat laikomas ir dirvožemio suspaudimas, ir jo rūgštėjimas. Pasak V. Bogužo, ūkininkai daro klaidą, nukeldami rudeninį dirvos dirbimą į spalio pabaigą ar net lapkritį. Dirbant šlapias dirvas, ypač ariant, nemažai prie dirvožemio suspaudimo prisideda ir technika. Nors be jos žemdirbystė neapsieina, šiuo požiūriu dirvoms daroma meškos paslauga.

Dirvų rūgštėjimo problema taip pat neatsiejama. Pastebima, kad tai didžiausia problema tampa tuose regionuose, kur dirvožemyje yra mažiausias humuso kiekis - Rytų Lietuvoje, vakarinėje šalies dalyje.

Pasak mokslininko, visi dirvožemio degradacijos požymiai - humuso kiekio sumažėjimas, dirvos suspaudimas, rūgštėjimas - vienas su kitu labai glaudžiai susiję ir atskirai beveik neegzistuoja. Užtat neretai ir tenka girdėti žemdirbių bėdojimų, jog trąšas, pesticidus, fungicidus pagal rekomendacijas naudoja, o gamintojų apskaičiuoto rezultato taip ir nesulaukia. O tai dažniausiai ir atsitinka būtent dėl išvardytų dirvožemio degradacijos problemų.

Ūkininkų požiūris keičiasi į gerą pusę

Tiesa, V. Bogužas pastebi teigiamus pokyčius žemdirbių veikloje ir savišvietoje. „Vis daugiau ūkininkų supranta, kad nekreipti dėmesio į dirvožemio kokybę nebeišeina. O kalbant apie investicijas, tai juk kuo labiau sumažėja dirvos derlingumas, tuo daugiau jų reikės norint atstatyti. Tuo tarpu palaikyti dirvos derlingumą nuolat, užtenka nedidelių", - teigia pašnekovas.  Jis ragina žemdirbius įgyti kuo daugiau žinių, kad ir jų veikla taptų kuo optimalesnė, ir dirvožemio degradacijai visais įmanomais būdais būtų užkertamas kelias.

MŪ inf.