Širvintų r. Arūnas ir Kristina Martinėliai kadaise pasirinko biodinaminės žemdirbystės kryptį. Paskui juos nusekė ir sūnūs – Augustinas ir Julius, kuriems tvarus ūkininkavimas nėra tušti žodžiai. 

Mišriame šeimos ūkyje Martinėliai augina grikius, avižas, speltas, rugius, raudonuosius dobilus, laiko mėsinių galvijų. Gauruoti ir raguoti hailendai – šeimos vizitinė kortelė, o jaunėlis Julius nuo mažų dienų tapo visiems atpažįstamas, kai renginiuose ar parodose vedžiodavo našlaite tapusią telyčaitę Sigutę.

Gražuolių hailendų bandą Julius ir Augustinas papildė aubrakų veislės galvijais. Augustinas Martinėlis už pastangas ir pažangų ūkininkavimą šiemet sulaukė įvertinimo – tapo konkurso „Metų ūkis“ laureatu.

Tėvas džiaugiasi sūnų užsidegimu ir didžiuojasi, kad jie apie mėsinių galvijų auginimą žino ne mažiau už jį. Todėl pats gali daugiau dėmesio skirti visuomeninei veiklai.

Kol šeimos vyrai gerai tvarkosi ūkyje, daug metų Konsultavimo tarnyboje buhaltere dirbusi Kristina Martinėlienė nutarė siekti dar vieno diplomo – studijuoja agronomiją VDU Žemės ūkio akademijoje.

Hailendai bręsta ir auga lėtai

Didžiulės, kalvotos, žalios ganyklos, kuriose klesti bioįvairovė, atveria gamtos grožį. Hailendų žindenės su veršiukais išnyra iš krūmynų – juose galvijai slepiasi ir nuo lietaus, ir nuo saulės (hailendai mėgsta pavėsį).

Šiuos ekstensyvios veislės galvijus Arūnas augina jau 20 metų. „Prieš daug metų žurnale „Mano ūkis“ buvo labai gražus straipsnis apie hailendus, o kadangi tikras ekologinis ūkis turi turėti gyvulių, nutarėme auginti būtent šiuos galvijus“, – prisimena pradžią augintojas, pirmuosius 10 galvijų parsivežęs iš Vokietijos.

Ūkyje yra trys aukštos veislinės vertės buliai – du stambesni, škotiškos linijos, iš Vokietijos, o vienas daniškos linijos, smulkesnis, iš Rasos Babikienės ūkio. Arūnas dabar ieško naujo reproduktoriaus užsienyje, nes Lietuvoje hailendų populiacija nedidelė, dauguma bulių, pasak Arūno, „iš mūsų pirkti arba jų palikuonys.“

Bandos Arūnas daugiau nedidina, tik ją pamažu atnaujina, nes yra daug solidaus amžiaus žindenių, pavyzdžiui, Liepsnelei jau 17 metų. Panašaus amžiaus karvių yra daugiau.

Nors ir su grėsmingai atrodančiais ragais, hailendai iš prigimties yra romūs. Tik pozuoti su jais prieš fotoobjektyvą nelengva – reikia saugotis ragų, nes netyčia gali užkabinti, kai ateina iš už nugaros pasmalsauti, kas vyksta.

Hailendų veršiavimosi sezonas dažniausiai prasideda balandį, jauniklių atvedimas rūpesčių nekelia. Veršeliai ilgiau bręsta ir prie mamų būna net iki metų, ne taip kaip anksčiau bręstantys aubrakai, kuriuos reikia atjunkyti ne vėliau kaip po pusmečio.

Hailendus auginti iki realizacinio svorio trunka ilgiau nei stambesnių veislių galvijus – apie 36 mėnesius. „Dvejų metų hailendų bulius net 500 kg nesveria, todėl jie auginami mažiausiai iki 3 metų, Škotijoje – ir iki 4 metų. Jų mėsą dėl mažo skerdenos svorio apsimoka parduoti tik tiesiai iš ūkio“, – paaiškina A. Martinėlis.

Už tai sūnūs nutarė išbandyti kitą veislę – aubrakus, kuriuos mielai superka ir mėsos perdirbimo įmonės. Toks yra ūkio evoliucijos kelias.

Augustino Martinėlio pasirinkimas susiklostė natūraliai – kad ir bandydavo nutolti nuo ūkio, vis tiek grįždavo. „Supratau, kad tai mano vieta, čia jaučiuosi savas – esu gamtos vaikas“, – net gyvenimas ir studijos Vilniuje nelipo jam.

Aubrakus rinkosi todėl, kad jie nereiklūs, lengvai prisitaiko, priskiriami prie ekstensyvesnių (pusiau intensyvios gamybos) veislių ir turi ragus – biodinaminiam ūkiui tai labai svarbu. „Aubrakai – gera veislė. Nors ir gauna liesesnių pašarų, juos puikiai pasisavina ir jų įmitimas, priesvoriai yra geri“, – papildo sūnų Arūnas.

Pirmą aubrakų bulių Augustinas pirko Prancūzijoje (pasinaudojo ES parama), kitas atkeliavo iš Rimanto Rimkaus ūkio, neseniai iš jo įsigijo ir trečią reproduktorių. Ateityje jaunasis ūkininkas neatmeta galimybės išbandyti ir dirbtinį apvaisinimą.

Visą straipsnį skaitykite birželio mėn. žurnale „Mano ūkis“.