Plungės r. Broliai Algirdas ir Mantas Norkai – jauni, darbštūs Žemaitijos ūkininkai, kurių kasdienybė neatsiejama nuo šeimos ir bendro darbo ūkyje. Šalia jų nuolat sukasi mama Milana, šešis vaikus užauginusi moteris, sugebėjusi jiems įskiepyti tvirtas gyvenimo vertybes ir iki šiol spinduliuojanti energija bei gera nuotaika.

Į Vieštovėnus Milana ir Romas Norkai su dviem mažais sūnumis Mindaugu ir Algirdu atsikraustė iš Vėžaičių. Milana prisimena, kad jos vyrą, mirusį prieš devynerius metus, ši vieta ypač traukė – tai jo protėvių kraštas. Pasoginė karvė ir kelios avys tapo pradžia ūkio, kuriame šiandien laikoma 150 melžiamų karvių.

„Anksčiau viskas vyko lėtai – ūkis plėtėsi per daugelį metų, – pasakoja M. Norkuvienė. – O dabar, nors ūkis šiuolaikiškas, sūnūs dirba labai daug ir nuolat skuba.“

Vis dėlto pastangos duoda vaisių – pažangus Norkų pieno ūkis, kuriame taikomi žiedinės ekonomikos principai, tapo konkurso „Metų ūkis 2025“ laureatu. Bene labiausiai tuo džiaugiasi Milana, gerai žinanti, kiek triūso įdeda sūnūs. „Man labai svarbu, kad jie dirba inovatyviai, tausoja žemę ir rūpinasi gyvulių gerove“, – didžiuodamasi sako ji.

Ūkio veidas keitėsi su laiku

Spartesnis Norkų ūkio kilimas ir plėtra prasidėjo apie 2003-uosius, atsiradus galimybei pasinaudoti ES parama. Įsigijo melžimo aikštelę, o 30 karvių banda, kuri ir tada atrodė nemaža, ėmė augti. Iššūkių netrūko – sunku buvo ir darbuotojus pratinti prie naujų darbo principų. Bet, žingsnis po žingsnis, Norkų pieno ūkis įgavo kitą veidą.

„Nė nepalyginama, kaip dirbome prieš 25–30 metų ir kaip dirbame dabar. Tada darbas ūkyje kartais atrodydavo visapusiškai žlugdantis žmogų. Technologijos viską pakeitė, fizinis darbas tapo daug lengvesnis“, – džiaugiasi Milana.

70 karvių ūkį Algirdas, tada dar 27- erių, perėmė mirus tėvui. Netrukus prie brolio prisidėjo Agronomijos studijas baigęs Mantas.

Karvės laikomos erdviame pusiau šalto tipo tvarte, pastatytame iš naudotų gelžbetoninių konstrukcijų ir medžiagų. Pašarus pristumia robotas – pirko naudotą, neveikiantį. Bet patys susiremontavo ir dabar jis atlieka savo funkcijas. Šiaudais ir sumintu moliu pakreiktos guoliavietės – itin minkštos ir patogios. „Tai nuostabus dalykas gyvulių gerovei“, – sako A. Norkus.

Telyčioms skirtas pirmasis medinis ūkio tvartas. Šiuo metu kapitaliai rekonstruojama buvusi veršiavimosi patalpa – ji bus pritaikyta veršidei su automatine girdykla. Vyriškos lyties veršeliai parduodami sulaukus dviejų mėnesių amžiaus – nebelaiko jų dėl vietos stokos, juolab kad už pieninius buliukus nebemokamos išmokos.

Pagrindas – juodmargės ir holšteinizuotos juodmargės

Karvės melžiamos modernioje 32 vietų aikštelėje. Bandos pagrindą sudaro juodmargės ir holšteinizuotos juodmargės. Jų vidutinis metinis produktyvumas – 9–10 tonų. 

Telyčias ir karves Norkai jau kurį laiką sėklina seksuota sperma. Vienu metu karvės tarsi susitarusios vedė tik buliukus, todėl labai trūko telyčių, teko jų pirkti iš kitų ūkių. „Viskas gerai, iš bet ko nepirkome, ligų neatsivežėme. Tai padėjo atjauninti bandą. Dabar telyčių trūkumo problemą sprendžia seksuota sperma“, – teigia Algirdas ir priduria, kad ir apsivaisinimo koeficientas gana geras – 2,2.

Sūnūs mamą švelniai vadina vyriausiąja karvių prižiūrėtoja – ji viską mato, žino, jaučia ir supranta. „Mūsų galvų kompiuteriai nedirba taip gerai, kaip mamos“, – juokiasi Algirdas, o Mantas priduria, kad mama mintinai žino visų karvių numerius‚ jas myli ir lepina, „visokias procedūras joms taiko...“

Milana tik juokiasi iš sūnų pokštų: „Kai rytą vakarą eini prie karvių, nori nenori viską į galvą įsidedi.“

Didžiausias turtas – šeima

Vargu ar ji, kadaise melžusi vieną karvę, galėjo pagalvoti, kad su sūnumis sukurs tokį pieno ūkį. Jų kasdienės pastangos nenuėjo veltui.

O didžiausias Milanos turtas – vaikai Mindaugas, Algirdas, Saulius, Mantas, Stanislovas, jaunėlė ir vienintelė dukra Aušra ir 12 anūkų. Kai visi susirenka tėvų namuose, žmonių būna beveik kaip vestuvėse.

Visą straipsnį skaitykite gegužės mėn. žurnale „Mano ūkis“.