Kaunas. Visos ekologinės praktikos labai naudingos klimatui, tik jas sunku taikyti dėl kartais net nelogiškų reikalavimų, biurokratijos ir nuolatinį stresą keliančių patikrų.

Portalas manoūkis.lt atsakymo, kaip ekologinės praktikos prisideda prie klimato kaitos lėtinimo ir kodėl ūkininkaujant jas sunku taikyti, ieškojo kartu su mokslininku ir praktiku – dviem idėjiniais ekologais.

VDU Žemės ūkio akademijos Agroekologijos centro vadovas doc. dr. Juozas Pekarskas ir Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) pirmininkas, kooperatyvo „EKO tikslas“ vadovas Mindaugas Petkevičius išsakė savo požiūrį į ekologijos prasmę ir ekologinio ūkininkavimo sunkumus. Tai – du požiūriai iš skirtingų pozicijų.

„Klimato kaita vyko tūkstančius ar net milijonus metų. Dabar sąmoningas žmogus turi sutvarkyti savo veiklos įtaką klimato kaitai, kad ją kuo mažiau veiktų. Ekologinis ūkininkavimas yra vienas iš tinkamų būdų. Intensyviai ūkininkaujant naudojama daug sintetinių trąšų ir pesticidų, kurių gamybai naudojama daug energijos ir tai yra didelis ŠESD šaltinis“, – sakė J. Pekarskas.

M. Petkevičius įsitikinęs, kad kol nebus tokio valstybinio požiūrio, kuris skatintų, o ne atbaidytų nuo ekologijos, tol ekologinis žemės ūkis Lietuvoje sunkiai skinsis kelią. Šiuo metu ekologiniai plotai nuo 9,7 proc. bendro deklaruoto ploto sumažėjo iki 8,5 proc., nors praėjusi Vyriausybė buvo žadėjusi juos padvigubinti.

Tarp didžiausių problemų – ir nuolatinis stresas

Abu pašnekovai sutinka, kad ekologinio ūkininkavimo plėtra Lietuvoje, jeigu vertinsime paskutinius kelerius metus, tikrai banguota.

„Reikalavimų vis daugiau ir jie vis sudėtingesni, kai kada juose gana sunku susigaudyti, ūkininkams reikia išmanyti kompiuterines programas, o vyresnio amžiaus žmonėms tai gali būti per daug sunku. Lietuvos nacionalinius dokumentus suprasti gal kiek lengviau, ten tik surašytos ekologinės gamybos taisyklės, bet ES yra ištisi reglamentų sąrašai ir be specialistų pagalbos ūkininkui tikrai sunku susigaudyti. Suprantama, jie ne šiaip sau sugalvoti, tik gal kažkaip vertėtų viską supaprastinti“, – tai, kodėl mūsų šalyje ekologinis ūkininkavimas neįgauna pagreičio svarstė J. Pekarskas.

„Sąmoningas žmogus turi sutvarkyti savo veiklos įtaką klimato kaitai, kad ją kuo mažiau veiktų. Ekologinis ūkininkavimas yra vienas iš tinkamų būdų“, – sako VDU Žemės ūkio akademijos Agroekologijos centro vadovas doc. dr. Juozas Pekarskas

Nemažą įtaką ekologiniam ūkininkavimui Lietuvoje turi problemos dėl paramos ir biurokratiniai veiksniai.

Biurokratinį mechanizmą, iš kurio išplaukia ir visi kiti ūkininkų patiriami sunkumai bei iššūkiai, M. Petkevičius nurodė kaip pirmąją priežastį, kodėl sunku ūkininkauti ekologiškai.

Kaip pavyzdį jis pateikė reikalavimą dėl sėklos įsigijimo – jei ekologiškos sėklos nėra, neužtenka pirkti sertifikuotą sėklą, dar būtina tam gauti leidimą. Dažnai nauji, pereinamojo laikotarpio ūkiai dėl nežinojimo nusižengia šiai, jo teigimu, perteklinei taisyklei ir įsigyja sertifikuotą sėklą be leidimo.

Kitas pavyzdys – palyginti su tradiciniais ūkiais ekologiniai negali auginti tos pačios kultūros ir kitais metais. Tad kyla problemų, kai kitais metais mišiniuose būna tų pačių augalų ar sudygsta pernai augintos kultūros.

„Turi užsiimti įrodinėjimu, kad esi nekaltas. Nors Europos reglamentas nereglamentuoja, kad atsėliuoti neleidžiama. Tuo remiantis maždaug prieš 4–6 metus buvo leidžiama dvejus metus atsėliuoti, kad nebūtų problemos, jeigu kas nors savaime sudygsta. O dabar to jau negalima“, – stebėjosi M. Petkevičius. Ir tai ne vieninteliai trukdžiai.

Jo manymu, būtent todėl dalis ūkininkų, kurie ateina į ekologinę žemdirbystę, nežinodami tokių niuansų, susidūrę su realybe ir biurokratiniais trukdžiais po kurio laiko pasitraukia.

Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas, kooperatyvo „EKO tikslas“ vadovasMindaugas Petkevičius įsitikinęs, kad kol nebus tokio valstybinio požiūrio, kuris skatintų, o ne atbaidytų nuo ekologijos, tol ekologinis žemės ūkis Lietuvoje sunkiai skinsis kelią

„O reikalavimai, tikrinimai, įrašų darymai žurnaluose, dokumentų fiksavimas, pridavimas – lyg mokesčių inspekcija tikrintų. Tos patikros veikia ūkininkus psichologiškai, kelia stresą, vien tik dėl to ūkininkai, ypač vyresnio amžiaus, atsisako ekologinės praktikos. Jie ir toliau ūkininkaus ekologiškai, tik be sertifikato, todėl nebereikės jausti nuolatinės įtampos dėl tikrinimų“, – dar vieną itin svarbią priežastį, kodėl ekologinė praktika yra nepatraukli, įvardijo M. Petkevičius.

Statistikos duomenimis, kai 2023 m. prasidėjo naujas finansavimo laikotarpis, ekologinių plotų 2024 m. sumažėjo apie 30 tūkst. ha, bet skaičiuojama, kad atėjo naujų ūkių su 40 tūkst. ha. „Įdomu, kokia bus situacija po šių metų deklaravimo“, – svarstė LEŪA vadovas.

Kaip ekologija mažina klimato kaitą

Sėkmingai ekologiškai ūkininkauti ir esant dabartinei klimato situacijai būtų įmanoma, o norinčių atsirastų daugiau, jeigu tik būtų sudarytos palankios sąlygos.

Doc. dr. J. Pekarskas sutinka, kad būtinas stabilumas – ekologinės gamybos taisyklės negali per dažnai radikaliai keistis: „Jeigu sutariame, kad 5 metus dirbsime taip, tai ir nekeiskime nieko. O pas mus ir per metus net po kelis esminius pakeitimus būna... Tai ūkininkus labai trikdo.“ 

Ir trikdo daug labiau, negu gamtos užgaidos.

Klimato pokyčiai – sausros, karščiai, liūtys ir pan. ekologinius ūkius, M. Petkevičiaus nuomone, apsunkina lygiai tiek pat, kaip ir įprastos gamybos: „Prieš gamtą esame visi lygūs. Skiriasi tik ekologinio auginimo technologija.“

Vis dėlto, jo nuomone, ekologiškai ūkininkaujant nauda gamtai daug didesnė, dirvožemis gyvybingesnis, nes naudojamos žalios, organinės trąšos, taikoma sėjomaina. Biologinė įvairovė ekologiškai ūkininkaujant, palyginti su intensyvia žemdirbyste, daug didesnė ir pačių ekosistemų atsparumas taip pat žymiai didesnis.

„Organinės anglies, humuso kaupimas stabdo dirvožemio degradacijos procesus ir tai svarbu klimato valdymui“, – paaiškino J. Pekarskas, kaip ekologinis ūkininkavimas padeda mažinti klimato kaitą.

Jis prisimena, kad kai universitete kūrė ekologinį ūkį, kai kurie profesoriai sakė, kad per 3 metus laukai apžels piktžolėmis, užpuls ligos ir kenkėjai, ekologinius laukus reikės renovuoti ir grįžti į intensyvų ūkininkavimą.

„Po tam tikro laiko, kai vykdavo apžiūros, lauko dienos, akademikai, profesoriai, ministerijų vadovai stebėjosi, kaip čia yra – piktžolių mažiau negu intensyvaus auginimo laukuose, kenkėjai neišplitę. Aiškinau, kad čia vyksta tam tikri dėsningumai ir procesai, kuriuos supratus galima sėkmingai ekologiškai ūkininkauti“, – apie prieš 25 metų vykusį startą kalbėjo VDU ŽŪA mokslininkas.  

Tuo metu Agroekologijos centre buvo pradėti dideli tyrimai, kurie tęsiami iki šiol. Tai padėjo įvertinti, kaip didėja derlingumas, kokios naudos duoda kompostuotas mėšlas, sėjomaina ir kt.

„Be viso to būtume patyrę fiasko. Agrotechnologiniai dalykai yra be galo svarbūs ir jų būtina laikytis“, – kalbėjo J. Pekarskas.

Ekologiškai ūkininkauti – nuostolinga

Ekologinis ūkininkavimas, patiriantis tiek augimo, tiek iššūkių laikotarpius, M. Petkevičiaus įsitikinimu, labai priklauso nuo ekonominių sąlygų ir paramos politikos. Valstybės politika, jeigu norima didinti ekologinius plotus, ekologinio ūkininkavimo atžvilgiu turi keistis iš esmės.

„Esame padarę 10 metų analizę ir galima konstatuoti, kad, palyginti su įprastiniu ūkiu, ekologiškų javų augintojas, net sudėjus gautas išmokas, iš 1 ha patiria apie 400 Eur, o gyvulių augintojai – apie 500 Eur nuostolių karvei per metus. Taigi, didelio optimizmo, kad ekologinio ūkininkavimo apimtys Lietuvoje plėsis, neturiu, tačiau to tikiuosi“, – pripažino LEŪA vadovas.  

Ekologiniams ūkiams visada itin svarbu išmokų dydis – juk jų derliai ir produkcija gerokai mažesni. M. Petkevičius stebisi, kad prieš 20 metų išmokos už javus ekologiniams ūkiams buvo apie 340 Eur/ha, o dabar – 260 Eur/ha.

„Nežinau, kaip tas pats institutas (Ekonomikos ir kaimo vystymo institutas – red. past.) suskaičiuoja, kad negautos pajamos ir patirti nuostoliai, viskam nepaliaujamai brangstant, dabar yra tiek mažesni negu prieš du dešimtmečius. Manau, tai vėl ta pati biurokratija“, – sakė M. Petkevičius.

Ūkininkas turi žinoti, kad jis ekologinį produktą sėkmingai parduos kaip ekologinį ir už truputį didesnę kainą. Dabar, anot M. Petkevičiaus, viešuosiuose žaliuose pirkimuose ekologai pastatomi į tą pačią lentyną su pigesniais nacionalinės kokybės porduktais (NKP) ir turinčiais geografinę nuorodą, o viešuosius pirkimus juk laimi mažiausia kaina.

Jis teigia, kad ekologinis ūkininkavimas be valstybės ar ES paramos šiuo metu negali būti ekonomiškai gyvybingas.

Kad finansinis svertas veikia, sutiko ir J. Pekarskas – tai, kad ūkininkams už ekologinį ūkininkavimą turi būti teikiama tinkama finansinė parama, parašyta ir ES reglamentuose.

„Bet yra kita medalio pusė – norint plėsti ekologinį ūkininkavimą, reikia galvoti apie paklausios produkcijos auginimą, gaminimą bei perdirbimą – per kooperaciją, ūkių jungimąsi, kad nebūtume tik žaliavos tiekėjai“, – pastebėjo docentas, pasidžiaugęs, kad ekologinės produkcijos pastebi vis daugiau.

Reikia nuolat aiškinti apie ekologijos naudą gamtai ir žmogui

Populiarinant ekologiją, M. Petkevičiaus įsitikinimu, labai trūksta visuomenės informavimo.

„Reikia kuo didesnei visuomenės daliai pasakyti, kas tai yra ekologinė praktika, kuo ji geresnė už įprastinį ūkininkavimą, kaip tai susiję ne tik su sveikesniu produktu, bet ir su dirvožemio, vandens, oro kokybes, kraštovaizdžio išsaugojimu. Ekologiniuose ūkiuose dirvožemio erozija daug mažesnė negu įprastiniuose, nes 50 proc. pasėlių yra daugiametės žolės, iš jų neišplaunamos organinės medžiagos, o ir valgyti ekologiškus produktus yra sveikiau“, – kalbėjo LEŪA pirmininkas.

Jo nuomone, valstybė turėtų daug daugiau padaryti, kad daugiau ūkininkų ryžtųsi taikyti ekologines praktikas. Tam pirmiausia reikia išspręsti jau esamas problemas, kurių galimus sprendimus Asociacija yra pateikusi Žemės ūkio ir Aplinkos apsaugos ministerijoms. Taip pat ekologiškai dirbantiems ir prižiūrintiems pievas, gaunantiems žolės derlių, parduodantiems šienainį, turi būti mokamos išmokos. Deja, kol kas išmokų už ekologinį ūkininkavimą jie negali gauti, nors  galioja visos ekologinio ūkininkavimo taisyklės, jie tikrinami ir turi laikytis visų įsipareigojimų.

Išimtis padaryta tik ankštinėms žolėms – jeigu turi 5 metų įsipareigojimus, dvejus metus gali gauti išmoką už prižiūrėtą ankštinių žolių pievą. „Kodėl tik dvejus, o ne visus 5 metus? Motyvai neaiškūs – manyčiau, tai tas pats biurokratinis mechanizmas, nes kai kurie ribojimai neturi loginio paaiškinimo“, – traukė pečiais M. Petkevičius.

Tinkamiausias ekologinio ūkio modelis – mišrus ūkis, augalininkystė plius gyvulininkystė, kai su iš mėšlo pagamintu kompostu gerinama dirva ir tai, pašnekovų teigimu, optimalus sprendimas, kuris padėtų mažinti klimato kaitą.

„Nors didelio proveržio nematyti, ekologinio ūkininkavimo perspektyvų Lietuvoje yra, sprendžiant politines, finansines problemas nuoseklus ekologinių plotų didėjimas tikrai galimas“, – reziumavo doc. J. Pekarskas.