Šilutės r. Egidijus Vičkus visada žinojo, kad jo kelias – ūkininkauti. Tad kai atėjo laikas apsispręsti, dvidešimtmetis jaunuolis nedvejodamas perėmė pieno ūkį.

Nuo to laiko praėjo daugiau kaip dešimtmetis. E. Vičkus ūkį gimtuosiuose Reizgiuose plėtė, puoselėjo, prižiūrėjo, sukūrė šeimą, susilaukė dviejų dukrų, o pernai atėjo ir įvertinimas – tapo konkurso „Metų ūkis“ nugalėtoju Šilutės rajone.

Konkurso laureatu Egidijus tapo ne veltui – ūkis ir pastatai tvarkingi, gyvuliai prižiūrėti, kieme – asfalto danga, o technikos angare – trinkelės. Šalia ūkininkas šeimai pastatė gražų namą. Akivaizdu, kad darbo čia įdeda daug.

„Veiklos truputuką turime“, – juokiasi 150 melžiamų karvių laikantis Egidijus. Iš prigimties linksmo būdo, jis stengiasi išsaugoti optimizmą, pokštauja, bet kartais tai būna juokas pro ašaras – pieno ūkį išlaikyti vis sunkiau.

E. Vičkus neslepia – viskas būtų gerai, jeigu ne pieno supirkimo kaina, kuri tiesiog glumina. Ir kuo toliau, tuo labiau. „Ką turėjome sutaupę investicijoms, dabar viską išleidžiame kasdienėms ūkio reikmėms ir pragyvenimui“, – konstatuoja ūkininkas. Gelbsti tik grūdai – be jų pieno ūkio jau nebebūtų.

Karves kergia

Egidijus savarankiškai ūkininkauti gimtosiose žemėse pradėjo vos baigęs mokyklą. Gavęs paramą jaunojo ūkininko įsikūrimui, ūkį perėmė iš tėvo, kuris pasinaudojo ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos galimybe. „Iš tiesų ūkininkauju nuo mažų dienų – tėvams visada padėjau. Užtai anksti ir pats ėmiausi veiklos. Brolis nenorėjo dirbti su gyvuliais, tad verčiasi tik augalininkyste“, – pasakoja Egidijus.

Europinių pinigų į ūkį įdėta nedaug. „Daugiau paramos man neduoda – esu per didelis (?!)“ – trukteli pečiais Egidijus. Gavęs paramą jaunojo ūkininko įsikūrimui, vėliau dar teikė projektą supaprastintai paramai ir įsigijo technikos. Beje, techniką jis juokais vadina metalo laužu, į kurį reikia kasmet investuoti.

Karvės – holšteinizuotos juodmargės. Jos ne sėklinamos, kaip įprasta pieno ūkiuose, bet kergiamos su holšteinų buliais. „Juos renkuosi atsakingai, aiškinuosi genetiką. Norėčiau ir aš karves sėklinti, bet kol kas neturime sėklintojo, tad dirbtinis karvių apvaisinimas lieka ateičiai“, – sako ūkininkas.

Pirmenybę teikia silosui

Pašarams Egidijus gamina žolės ir kukurūzų silosą, šieną ir šiek tiek šienainio. Jeigu užsiaugina, gyvuliams duoda ir kukurūzų grūdų. Papildomai perka rapsų išspaudų, premiksų, o kreidos, sodos duoda atsižvelgdamas į siloso kokybę. Racioną suskaičiuoja šėrimo specialistas, jeigu reikia, koreguoja jį pagal pašarų tyrimus.

Šiemet jį nemaloniai stebina rapsų išspaudų kainos. Kai tona rapsų kainavo 600 Eur, jų išspaudos kainavo 440 Eur/t. Dabar rapsai kainuoja apie 430 Eur/t, išspaudos – 410 Eur/t. „Išspaudžia aliejų iš rapsų ir už tą pačią kainą vėl juos parduoda“, – neatsistebi E. Vičkus, kuriam už ūkio rapsus gautų pinigų neužteko nusipirkti išspaudų. Gerai, kad palaidų rado pigiau pirkti.

Karvių pašarams jis netaupo – kartą per darbus pavėlavo rapsų užsakyti, tai primilžis nukrito per kelias dienas, o sulaukus rapsų atsikūrė per kelias savaites.

„Karvių priežiūra, sveikatingumas, veršiavimasis ar ligos – visa tai yra normalus pieno ūkio gyvenimas. Net nevadinu to sunkumais ar rūpesčiais, nes tikrą rūpestį turime tik vieną – kainą už pieną. Jeigu mokėtų tinkamą kainą, ūkininkaučiau ir džiaugčiausi“, – atsidūsta E. Vičkus, nebeturintis planų plėsti ūkio.

Kai tik galėjo, Egidijus investavo į žemes ir tai labiausiai pasiteisinusi investicija. „Nors kai kas kvailiais vadino, bet dabar esu nepriklausomas, nuomojamos žemės turiu tik 40 ha“, – džiaugiasi jis.

Sėja kviečių, miežių, kukurūzų, rapsų, grikių, pupų, žirnių, dalį derliaus, kas lieka nuo pašarų – parduoda. Grūdines kultūras Egidijus sėja taip, kad kūlimas vyktų skirtingu laiku, tad išsiverčia su vienu kombainu. Jo rugiapjūtė prasideda liepą, baigiasi lapkričio gale, kai nuimamas kukurūzų grūdų derlius.