Augintojas tikisi: ekologiškos sėklos poreikis augs
2021-01-15

Ukmergė. Siesikų seniūnijos Mikėnų kaimo ūkininkas Rimantas Valeika 15 metų puoselėja ekologinį ūkį, o iš viso ūkininkauja jau daugiau kaip du dešimtmečius. Visą ūkininkavimo laiką jis užsiima sėklininkyste, nors pastaruoju metu sako pastebintis sumažėjusį ekologiškos sėklos poreikį.

Pradėjęs savo ūkį kurti nuo 22 ha ir pirmus penkerius metus dirbęs chemizuotai, R. Valeika nusprendė pereiti į ekologinę gamybą – pasak jo, taip ir pačiam maloniau dirbti, ir produkcija būna sveikesnė.

„Ekologijos mesti tikrai neketinu, o štai dėl sėklininkystės turiu daug pamąstymų“, – sako R. Valeika.

Biomase 21 01 18+Lytagra 21 03 01

Pasak jo, anksčiau ekologiškos sėklos paklausa buvo didesnė, o jos realizacija vykdavo sparčiau. Dabar kažkodėl ekologiškos sėklos paklausa kritusi. Vis tik ūkininkas tikisi, kad naujos „žalios“ europinės direktyvos labiau skatins ekologiškos sėklos naudojimą.

Nelengva realizuoti ne tik ekologišką sėklą, bet ir ekologiškai užaugintus grūdus.

„Dabar štai stovi trys vilkikai ekologiškų avižų, laukiame, kol parduosime. Atrodytų, produkcija be gliuteno turėtų būti itin paklausi, bet kol kas nei Lietuvos, nei užsienio perdirbėjams jų nereikia“, – sako R. Valeika ir patikina, kad rimto pagrindo nerimauti vis tik nėra – paprastai didesnė ekologiškų grūdų paklausa atsiranda nuo vasario ar kovo mėnesio. Tiesiog reikia sulaukti to laiko.

Pernai R. Valeika išsinuomojo angarą, todėl didesnių bėdų dėl ilgesnio grūdų išlaikymo nėra.

Daug dėmesio sėklinių grūdų kokybei

Avižos, kurios rinkai pristatomos kaip produktas be gliuteno, turi būti itin kruopščiai išvalytos, jose negali būti nė menkiausios kitų grūdų priemaišos. Netgi į aruodus avižų grūdų nepila, iš karto fasuoja į naujus didmaišius, taip išvengiant bet kokios galimybės patekti kitų rūšių grūdams ar net jų dulkėms.

Sėklininkystės ūkyje sėklos švarumui skiriamas ypatingas dėmesys. Ūkyje produkcija ruošiama dviem valomosiomis, kurių viena rūšiuoja grūdus pagal svorį, kitą – pagal dydį. Dar reikėtų optinės valomosios, bet kol kas nuo jos pirkimo sulaiko didelė kaina. Optinė valomoji būtų skirta smulkiasėklių augalų produkcijai išvalyti, pavyzdžiui, sorų, garstyčių, puikiai tiktų ir skalsėms iš rugių atskirti.

Sorų ūkininkas prikūlė 4 t/ha, jas noriai perka paukščių augintojai. Antri metai augina ekologiškus rapsus – jų sėklos turi gerą paklausą, nes populiarėja ekologiškas rapsų aliejus.

Sėkloms augina ne tik kviečius, kvietrugius, rugius, avižas, bet ir garstyčias, dobilus, facelijas, pupas. O štai sojų nebeaugina, nes, pasak ūkininko, mažais plotais jų auginti neverta.

„Reikėtų didelius plotus sojų sėti, mat jaučiama didelė konkurencija su užsienio augintojais ir darosi vis sunkiau pelningai realizuoti produkciją, kai jos turi nedidelius kiekius“, – paaiškina R. Valeika. Be to, ekologiškai auginant sojas, tenka jas ravėti, nes piktžolės plačiuose tarpueiliuose sparčiai dygsta ir greitai užgožtų pagrindinius augalus.

Anksčiau augindavo sėklai ir grikius, tačiau šiuo metu atsisakė – Ukraina užverčia rinką pigesne produkcija. Pabandė ir speltų auginti, tačiau jų paklausa, kaip ir kaina, labai banguojanti – vienais metais gali neblogai uždirbti, o kitais niekam neįsiūlysi.

Ūkyje dominuoja lietuviškų veislių sėklų dauginimas, nes iš užsienio selekcininkų sunku būtų gauti reikalingos kategorijos sėklos. Pavyzdžiui, dabar R. Valeika daugina lietuviškus kviečius Herkus DS, kurie yra atsparūs dulkančiosioms kūlėms, todėl labai tinkami auginti ekologiškai.

Ilgus metus jis daugino žieminius kviečius Širvinta 1, jie buvo labai paklausūs, tačiau dabar ši veislė jau išbraukta iš dauginti galimų veislių sąrašo.

Avižas daugina irgi lietuviškas – Viva DS. Tai - derlingos, atsparios išgulimui ir daugeliui ligų avižos, kurių lukštingumas yra mažesnis negu standartinių veislių, o grūdai palyginti baltymingi.

Iš patirties ūkininkas žino, kad tinkamomis sąlygomis laikomą sėklą galima kad ir trejus metus išlaikyti – jei jos daigumas nenukrenta, tai viskas gerai. Pernai rudenį jis turėjo kokybiškų žieminių kvietrugių, dalis jų liko neparduotų, tai bus kitam sezonui. Ūkis dar turi ir ekologiškų sojų.

Sumalti grūdai ekologiškumą praranda?

Ūkininkas užsiima ir grūdų perdirbimu, mala miltus, tačiau perdirbta produkcija formaliai jau nėra ekologiška.

„Neturiu perdirbimo cecho, kuris atitiktų griežtus sanitarinius reikalavimus. Grynus neperdirbtus grūdus galiu supilstyti į maišiukus ir parduoti kaip ekologiškus. Tačiau jei iš jų padarysiu kruopas ar sumalsiu į miltus, jie formaliai tampa jau neekologiški“, – sako ūkininkas.

Žinoma, visos biurokratinės kliūtys yra įveikiamos, bet tam reikėtų skirti nemažai laiko ir lėšų, o ūkininkas kol kas nejaučia būtinybės imtis tokių pertvarkų.

Pasak R. Valeikos, mąstantys pirkėjai puikiai supranta, kad ekologiškame ūkyje užauginti grūdai sumalti nepasidaro kitokie. Didelė dalis pirkėjų užsisako produkcijos per internetinę prekybą, karantino laikotarpiu taip netgi patogiau.

Tačiau taip realizuojama tik palyginti nedidelė produkcijos dalis. „Tai lašas jūroje, didžiausios ūkio pajamos yra iš sėklininkystės“, – sako R. Valeika.

Ūkininkas puikiai supranta, kad būtina laikytis visų ekologiniams ūkiams keliamų reikalavimų, tačiau sako, kad kartais jų nepavyksta įgyvendinti ne iš blogos valios, bet tiesiog dėl nepalankių gamtos sąlygų. Pavyzdžiui, kartą jam nesudygo įsėti dobilai, nes prasidėjo sausra.

„Parašiau apeliaciją, kad dobilai nesudygo dėl sausros, bet nepadėjo, vis tiek pritaikė sankciją – už 2019 m. negavau išmokų dalies, apie 10 tūkst. eurų. Ir ne aš vienas toks nukentėjęs esu. Priklausau Lietuvos ekologinių ūkių asociacijai, visi kartu kovojame už savo teises“, – sako ukmergiškis.

Į arimo varžybas siųstų sūnų

Rimantas patenkintas, kad ūkininkauja ir jo sūnus Gintaras – abu kartu dabar dirba apie 120 ha žemės. Sūnus dar studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto doktorantūroje, jo studijų sritis – transporto inžinerija.

„Gintaras – mano inžinierius. Smagu, kad sūnus pats apsisprendė grįžti į ūkį, juk nuo vaikystės buvo pratęs prie žemės darbų. Iš pradžių man padėdavo, o paskui panoro ir pats ūkininkauti. Tiesa, įsikūrimo paramos kaip jaunasis ūkininkas taip ir negavo, nes tais metais kaip tyčia labai daug jaunųjų ūkininkų buvo, balų pritrūko, visiems lėšų neužteko“, – pasakoja R. Valeika.

Rimantas sūnui perdavė ir meistriško arimo paslaptis. R. Valeika nuolat dalyvaudavo rajoniniuose artojų konkursuose, ne kartą yra tapęs respublikinių arimo varžybų prizininku, ragavęs ir teisėjo duonos rajoniniuose jaunųjų artojų konkursuose. Jo manymu, be arimo sunku būtų tvarkytis ekologiniame ūkyje, nes tai vienas svariausių žemės dirbimo būdų.

Rimantas Valeika ne kartą dalyvavo arimo varžybose ir puikiai žino, kokie reikalavimai keliami kokybiškam arimui. Artojui svarbu pasimatuoti arimo gylį, kad būtų nustatytas optimalus gylis išlaikant  technologiją

„Žinoma, yra žemdirbių, kurie ekologijoje išsiverčia be arimo. Pavyzdžiui, mūsų rajono ūkininkas Valentinas Genys. Jis turi savitą filosofiją, kaip dirbti žemę. Bet mūsų ūkyje su dabar taikomomis technologijomis be arimo sunku būtų apsieiti.

Nusipirkome modernius vartomus plūgus, kad šio darbo kokybė būtų dar geresnė. O jei vėl pakviestų dalyvauti artojų varžybose, siųsčiau sūnų – Gintaras jau turi gerus šio darbo įgūdžius“, – sako Ukmergės r. ūkininkas Rimantas Valeika.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 20.05.14

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kas jus paskatintų ūkyje auginti daugiau gyvulių ir / ar paukščių?
Orai