Lazdijai. Specializuotoje mėsinių galvijų parodoje viešėjęs Prancūzijos aubrakų augintojų asociacijos prezidentas Kate Hervė (Catays Herve) pasidalijo šios veislės galvijų auginimo patirtimi su Lietuvos ūkininkais. Aubrakai - būtent Prancūzijoje išvesti pusiau intensyvaus auginimo galvijai.

K. Hervė ir pats augina aubrakus. Su broliu centrinėje Prancūzijoje, kalnuotame Aubrakų kalnų regione, jie turi 250 ha iš tėvų paveldėtos žemės ir 160 karvių žindenių bei 30 bulių. Prancūzijoje tai jau nemažas ūkis, daugiausia ūkių yra iki 60-70 karvių žindenių. Stambių, kuriuose laikoma iki 300 žindenių, yra vienetai. „Mano manymu, mažesniame ūkyje lengviau išlaikyti veislės grynumą", - mėsinių galvijų parodoje dalyvavusiems Lietuvos ūkininkams teigė K. Hervė.

Prancūzijos aubrakų augintojų asociacijos prezidentas Kate Hervė pasidalijo šios veislės galvijų auginimo patirtimi su Lietuvos ūkininkais

Aubrakų kalnų regione, pasak svečio, augmenija skurdoka, klimatas kiek kitoks nei kituose šalies regionuose -  žiemos būna šaltos, pavasaris - chaotiškas, o vasaros - vis sausesnės. Tik ruduo būna geresnis. Tačiau aubrakų veislės galvijai nereiklūs, jų priežiūra nėra sudėtinga.

K. Hervė ūkis ypatingas būtent tuo, kad įsikūręs kalnuose, šiltuoju metų laiku aubrakai ganosi kalnų ganyklose. Karvės iš žemumų į pievas kalnuose pakyla 1 200-1 500 m virš jūros lygio. Karvių gynimas gegužę tampa gražia švente - su varpais ant kaklo, gėlėmis papuoštomis galvomis, jos genamos plentu ištisą dieną apie 30 km. Veršeliams tokia kelionė būtų per sunki, todėl jie atskiriami nuo motinų ir nuvežami. O kai ganykloje vėl visi susitinka, dar vienas širdį glostantis reginys būna jų džiaugsmingas susitikimas.

Karvių gynimas gegužę tampa gražia švente - su varpais ant kaklo, gėlėmis papuoštomis galvomis, jos genamos plentu keletą dienų (Rasos Čirienės nuotr.)

Ganyklose gyvulių priežiūra būna minimali, todėl karvėms uždedami varpai ant kaklo, kad būtų galima jas rasti, jeigu kur nuklystų. Svarbiausia, kad šios veislės galvijams nebūtinos labai vešlios pievos, todėl juos tinka auginti ir mažiau derlingose žemėse. „Mūsų tikslas - užauginti galvijus ant regione augančios žolės, kuri pagrinde atsinaujina natūraliai, tik labai retai ji šiek tiek atsėjama", - sakė svečias iš Prancūzijos. Pievas jis tręšia tik galvijų mėšlu, cheminių trąšų nenaudoja. Žolę pašarams pjauna birželį, šienapjūtė trunka iki liepos pradžios.

Karvių gynimas - šventė ir vietos gyventojams (Rasos Čirienės nuotr.)

Gyvuliai iš ganyklų į tvartus (ar pašiūres šiltesniuose regionuose) pargenami gruodį. Svarbiausia, pasak prancūzų augintojo, kad tvartas būtų sausas ir ne per šiltas, gerai vėdinamas, kitu atveju veršeliai iškart pradės sirgti. Žiemą galvijai šeriami šienu, šienainiu. Žiemą K. Hervė ūkyje gyvulių skaičius su prieaugliu išauga iki 350-400, tačiau ūkį vis tiek prižiūri du pagrindiniai darbuotojai, o trečias padeda pagal poreikį. Nuotraukose buvo galima matyti, kad į bandą prižiūrėtojai eina su lazda - ji atlieka gynybinę funkciją. Tačiau geriausia gyvulių prikalbinimo priemonė visose šalyse ta pati - kibiras su miltais.

Vienoje vietoje K. Hervė laiko ne daugiau kaip po 30 karvių - taip jas lengviau prižiūrėti, pamatyti, jeigu yra problemų. Sėklina ir kergia karves bei telyčias pavasarį. Prieš apvaisinimą karves stengiasi pašerti geresniais pašarais, duoda papildomai mineralų - tai įtakos turi ne tik pačiai karvei, bet ir būsimam veršeliui. Veršeliai ūkyje, nepaisant gana skurdžių ganyklų, gimsta gero svorio, nors, palyginti su kitomis veislėmis, mažesni.

Ruduo - veršelių atjunkymo ir galvijų pardavimo, dalyvavimo parodose ir aukcionuose metas. Tai, pasak K. Hervė, yra ir pasirengimas naujam reprodukciniam ciklui, jo pradžia. Rudenį vykdoma ir apie 80 proc. visos galvijų vakcinacijos, svarbiausias tikslas - apsaugoti nuo viduriavimo, taip pat palengvinti būsimą veršiavimąsi (tam skiriami specialūs priedai, vitaminai),  apsaugoti nuo specifinių ligų, pavyzdžiui, mėlynojo liežuvio ligos. Siekiant apsisaugoti nuo bruceliozės, kuri jau praktiškai išnykusi, ir tuberkuliozės, nuolat atliekami tyrimai. „Tačiau laikydamiesi itin griežto Veterinarijos tarnybos reglamento, pastaruoju metu nesusiduriame su pavojingomis ligomis", - teigė K. Hervė. 

Kad karvė atvestų vieną veršelį per metus, būtina gera veterinarinė priežiūra, kokybiški pašarai, užtikrinta gyvulio gerovė. Jeigu visa tai užtikrinama, sako prancūzų augintojas, veršelių netenkama ne daugiau kaip 2-3 proc. arba net visai jų neprarandama. 

Lietuvos biodinaminės žemdirbystės ir perdirbimo asociacijos „Biodinamika LT" prezidentė Rasa Čirienė šiemet turėjo galimybę stebėti, kaip aubrakų karvės genamos į kalnų ganyklas

Labai svarbu, jo įsitikinimu, gyvulį pradėti jaukintis nuo pat jo atvedimo, nes karvė beveik kaip šuo - kaip ją prisijaukinsi, kaip su ja elgsiesi, taip ji tau ir atsakys. Labai daug priklauso nuo požiūrio į gyvulį. „Reikia nebijoti prieiti, paglostyti, paimti ant rankų, perkelti, jeigu reikia, į kitą gardą. Taip ir karvė pripras, kad jos jaunikliui niekas negresia, ir veršelis pripras prie žmogaus. Augant su juo reikia visada bendrauti, nes vasarą ganyklose tam nebus galimybių", - savo patirtimi dalijosi aubrakų augintojas. Tačiau parodoje buvo galima įsitikinti, kad Lietuvos galvijų augintojai irgi moka elgtis su gyvuliais, kurių dauguma atrodė labai prisirišę prie savo šeimininkų.

„Aubrakų ūkis - mūsų šeimos verslas, kurį vystome su didele meile", - reziumavo mėsinių galvijų augintojas iš Prancūzijos.

MŪ inf.