Kaunas. Klimato kaitos fone ūkininkų finansinis stabilumas tampa vis trapesnis. Tokiomis aplinkybėmis žemės ūkio subsidijų vaidmuo didėja, nes jos padeda amortizuoti bent jau dalį patirtų išlaidų.

VDU Žemės ūkio akademijos Taikomosios ekonomikos, finansų ir apskaitos katedros prof. dr. Vilijos Aleknevičienės teigimu, žemės ūkis yra remiamas visame pasaulyje, nes jis atsakingas už maisto saugumą.

„Jeigu paramos neliktų, dalis ūkininkaujančių pasitrauktų iš žemės ūkio verslo, o dėl sumažėjusių gamybos apimčių bei pasiūlos ir paklausos disbalanso maisto produktai pabrangtų tiek, kad jų neįpirktų apie 20 proc. Lietuvos gyventojų. Dėl šios priežasties subsidijos yra nekvestionuojamos“, – pabrėžia prof. dr. Vilija Aleknevičienė.

Ar gali kilti pavojus ūkininkams tapti priklausomiems nuo subsidijų? Pasak profesorės, taip, jeigu ūkis be jų negali pasiekti pelno maržos, būtinos išgyventi.

„Pagrindinis finansų valdymo principas teigia, kad už riziką turi būti kompensuojama pelningumu: kuo didesnę riziką patiria ūkininkas, tuo daugiau jis turi uždirbti. Šiuo principu pagrįsti racionalūs sprendimai. Kuo racionalesnius sprendimus priima ūkininkas, tuo jo priklausomybė nuo subsidijų yra mažesnė, o finansinis atsparumas didesnis. Finansinį atsparumą didina ir galimybė užsidirbti už ūkio ribų, t. y. pajamų šaltinių diversifikavimas“, – paaiškina mokslininkė.

Ypač svarbios mažiems ūkiams

Profesorės moksliniai tyrimai rodo, kad mažiems ir vidutiniams ūkiams be subsidijų būtų sunku išgyventi.

Pasak jos, Lietuvoje apie 58 proc. ūkių yra mažesni nei 100 ha, o tokie ūkiai neturi masto ekonomijos pranašumų, derybinės galios, sunkiau gauna paskolas ir randa pinigų modernizuotis bei apsidrausti. Tai didina jų priklausomybę nuo finansinės paramos.

Be to, prof. dr. Vilijos Aleknevičienės teigimu, smulkesnių ūkininkų veiklą labiau pažeidžia ir gamtinės sąlygos, ypač kai auginamas tik vienas augalas, t. y. kai ūkiai yra itin siaurai specializuoti.

„Skaičiavimai rodo, kad ūkiai, kurių dydis yra iki 10 EDV, be subsidijų funkcionuotų nuostolingai, neskaičiuojant palūkanų“, – statistiką pristato profesorė.

Viena vertus, subsidijos mažina riziką ir suteikia ūkininkams finansinį saugumą, kita vertus – kartais riboja augimą ir prisitaikymą, o tai ilgainiui gali padidinti verslo riziką klimato kaitos ir pasaulinės ekonomikos neapibrėžtumo kontekste.

Vis dėlto ūkininkai turi kitokį požiūrį. Pasak Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininko Raimundo Juknevičiaus, šiandienė parama ūkininkams nėra priemonė finansinei padėčiai pagerinti.

„Negalėčiau teigti, kad subsidijos yra vienintelis dalykas, kuris leidžia ūkininkui išgyventi. Su klimato kaita susijusios subsidijos siejasi su tam tikrais papildomais reikalavimais ir patiriamomis išlaidomis, įgyvendinant žaliojo kurso reikalavimus“, – teigia jis.

LŪS pirmininkas sako, kad didžioji dalis ūkininkų, norėdami įgyvendinti tuos reikalavimus, patiria nuostolių, nes subsidijos ne visada visa apimtimi padengia dėl žaliojo kurso reikalavimų didėjančias išlaidas. Toji nepadengta dalis persikelia į produkcijos savikainą.

„Šių metų rezultatai ypač liūdina ūkininkus, nes produkcijos savikaina yra didesnė už pardavimo kainą. Tad nemaža dalis ūkininkų dėl patirtų nuostolių, kad išgyventų, visiškai arba iš dalies gyvens iš tiesioginių išmokų“, – situaciją paaiškina R. Juknevičius.

Jo teigimu, daugiau ar mažiau, bet beveik visi ūkininkai yra investavę į žaliąjį kursą. Tad jis pripažįsta, kad jeigu subsidijos apskritai nutrūktų, dalis verslų patirtų rimtų nuostolių, nes jie investavo ir tikėjosi sulaukti pridėtinės vertės iš savo veiklos darydami tai, kas atitinka žaliojo kurso tikslus.

Svarbu koncentruotis į ūkių atsparumą

Kaip teigia prof. dr. V. Aleknevičienė, klimato kaita didina ūkių pažeidžiamumą ir mažina jų atsparumą, todėl finansinės paramos poreikis auga.

Moksliniai tyrimai rodo, kad nuo 2014 m. reikšmingai padidėjo Lietuvos ūkininkų ūkių pelno iki atskaitant už palūkanas ir mokesčius, kuris yra verslo rizikos indikatorius, kintamumas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad verslo rizikos padidėjimas nesusijęs su pirmojo ramsčio subsidijomis, nes jų dalis pelno struktūroje nuosekliai didėjo. Pasak mokslininkės, tai gali būti klimato kaitos sukelta pasekmė, tačiau tam patvirtinti reikalingi išsamūs tyrimai.

Ūkių atsparumą galima didinti įvairiomis priemonėmis: nuo technologinių inovacijų iki žemės ūkio praktikų keitimo ir bendradarbiavimo stiprinimo.

Pasak prof. dr. V. Aleknevičienės, vienoms priemonėms (pvz., dirvožemiui gerinti, ekosistemoms stiprinti) įgyvendinti reikia daugiau ūkininkų pastangų, kitoms (pvz., technologijoms ir inovacijoms diegti, augalų ir gyvulių veislėms klimato kaitai pritaikyti) – didelių finansinių išteklių reikalaujančių investicijų.

„Valstybė, formuodama žaliojo kurso politiką, turi ne tik užtikrinti, kad Lietuva sumažintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir prisitaikytų prie klimato kaitos poveikio, bet ir apsaugoti ūkininkų gerovę.

Šiuo metu finansinės paramos priemonės labiau padeda amortizuoti klimato kaitos padarinius, nei prie jų prisitaikyti ilgalaikėje perspektyvoje. Tai panašu į gaisrų gesinimą, o ne į jų prevenciją.

Nors ir yra antrojo ramsčio (kaimo plėtros) priemonių, kurios skatina diegti inovacijas, šios priemonės dėl nepakankamo finansavimo įsisavinamos vangiai, ypač mažų ir vidutinių ūkių, o tai stabdo realų transformacinį pokytį“, – pabrėžia profesorė.

Tiesa, prof. dr. V. Aleknevičienė atkreipia dėmesį ir į tai, kad ne viską lemia valdžios pastangos. Labai svarbu ir vidinė ūkininkų motyvacija, jų požiūris ir atsakomybė.

„Didelių finansinių išteklių reikalaujančios investicijos sukels realų transformacinį pokytį, tačiau mažiems ūkiams jos nepadės, o pakenks. Su jomis išauga pastoviosios išlaidos, kurios gerokai padidina verslo riziką, o tai pažeidžia finansinį atsparumą. Kyla klausimas – kokia išeitis? Vieno atsakymo nėra, tačiau sprendimai turi būti siejami arba su bendradarbiavimu (dalijimusi žiniomis ir technologijomis), arba su ūkininko gaunamų pajamų diversifikavimu“, – teigia mokslininkė.

R. Juknevičius sako, kad didesnė parama greičiausiai padėtų geriau prisitaikyti prie klimato kaitos, tačiau pripažįsta – dabar tam trūksta galimybių.

„Matant, kokių iššūkių kyla Europos Sąjungai, kiek daug ji dėmesio skiria saugumui užtikrinti, tikėtis, kad ji dar labiau prisidės prie žaliojo kurso įgyvendinimo, manau, yra nerealu, nes šiuo metu didelė dalis ES biudžeto skiriama saugumui pasauliu mastu užtikrinti“, – sako LŪS pirmininkas R. Juknevičius.

***

Taigi klimato kaita silpnina ūkininkų finansinį stabilumą, todėl subsidijų reikšmė didėja, ypač mažiems ūkiams. Vis dėlto parama turėtų būti orientuota ne tik į nuostolių kompensavimą, bet ir į ūkių atsparumo didinimą.