Atkaklūs ūkininkai atrėmė kooperatyvui mestus iššūkius
2013-03-12

Jurbarkas. Nors žemdirbiai supranta, jog susivieniję galėtų sėkmingiau dalyvauti rinkoje bei atsispirti įvairiems paslaugų tiekėjų ir produktų supirkėjų susitarimams, burtis į kooperatyvus neskuba. Daugiausiai dvejonių kelia sudėtinga kooperacijos pradžia, kuriai reikia ne vien finansinių investicijų, ir laukiantys iššūkiai. Skirsnemunės žemės ūkio kooperatinė bendrovė „Panemunys" jų yra atrėmusi ne vieną. Nesėkmes įveikti padėjo ne tik žemdirbių vienybė, bet ir kooperatyvo įkūrėjos Eugenijos Petrės Petrylienės atkaklumas bei gebėjimas priimti greitus ir ryžtingus sprendimus.

Sunkiausia buvo nugalėti pasyvumą

„Kooperatyvo įkūrimo pradžia buvo sunki. Jeigu reikėtų pakartoti, nesiryžčiau", - sako žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Panemunys" pirmininkė Eugenija Petrylienė, prisimindama prieš šešerius metus žengtus pirmuosius kūrimosi žingsnius. - Pieno supirkimo kainos tada buvo juokingai mažos, visi galvojome apie kooperaciją, bet niekas nesiėmė organizuoti. Jaunimas buvo ypač apatiškas. Sakiau, kurkit, aš prisidėsiu, pamokysiu, bet nesiryžo nė vienas. Teko man tada imtis vadovavimo, kviesti žmones nešti pajus. Kaimo žmonės pinigų mažai turėjo, tad ne visi iškart tam ryžosi. Susidėjom penki pirmieji steigėjai: trys po 1000, kiti po 600 litų. Tokie buvo pirmieji pajai. Labiausiai džiaugėmės, kai sudarėme jau dvylikos žmonių grupę ir išsiuntėme pirmuosius 700 litrų pieno".

LYTAGRA 19 07 04 mob

Dabar kooperatinė bendrovė „Panemunys" parduoda 13 tonų pieno ir turi supirkimo punktą ne tik Skirsnemunėje, bet ir gretimuose kaimuose - Veliuonoje, Graužuose, Kartupiuose. Sunkiausia, pasak kooperatyvo pirmininkės, buvo įkurti pirmąjį, kol tvyrojo aplinkinių nepasitikėjimas ir sklido įvairiausi gandai.

Ūkininkė ir kooperatyvo „Panemunys" pirmininkė  Eugenija Petrylienė atlaikė ne vieną pieninių akibrokštą, nebijodama kovoti už savo pajininkų interesus. „Gyvenimas manęs nelepino. Nuo pat mažens daug dirbau, kad galėčiau padėti šeimai ir baigti mokslus. Teko ir karves rankomis melžti, ir vadovaujantį darbą dirbti. Lengvai nepasiduodu, toks jau būdas," - sako ne vienus metus fermos vedėja ir zootechnike dirbusi moteris

„Visaip kalbėjo, kad neišsilaikysime, kad kiekvieną mėnesį po 100 litų įnešti reikės. Pamatę, kad mums sekasi, kainas sukėlė ir pieninės supirkimo punktai. Bijojo, kad ūkininkai į kooperatyvą pereis. Žmonės už tai buvo dėkingi, bet nenorėdami įnešti pajaus, į kooperatyvą neskubėjo, džiaugėsi pieninės pakeltu užmokesčiu. Sakydavau, pareikite į kooperatyvą, remkite jį, jeigu subankrutuosime, pieninė vėl jums kelis centus temokės. Kai kas paklausė. Taip po truputį ir kūrėmės. Gerą pradžią padarė Graužų kaimo ūkininkas, buvęs kolūkio pirmininkas, pasiprašęs priimti į kooperatyvą. Atsibodo jam tada, kad pieninė mulkina, riebumą ir baltymus reguliuoja, kainas numuša. Paskui jį į kooperatyvą įstojo vos ne visas kaimas, sunešęs po 100 litų pajus. Nupirkome jiems medinuką garažą, įrangą ir pradėjome veiklą. Vasarą čia surenkame apie pusantros tonos pieno. Netrukus prie mūsų visų prisijungė ir Veliuona, Kartupiai," - pasakoja kooperatyvo pirmininkė E. Petrylienė, pasidžiaugdama, kad dabar kooperatyvą sudaro 150 narių, o metinė apyvarta nuo 400 tūkst. išaugo iki 3,2 mln. litų.

Pieninės kirčiai neparklupdė

Pamatę, kad prie kooperatyvo jungiasi vis daugiau žemdirbių, pieninių vadovai sukruto. Eugenija iki šiol prisimena bendrovės, kuriai parduodavo pieną, vadovo skambutį: „Pienas iš žmonių kad nebūtų vežamas. Patys išsivešim".

„Bendrovė ne tik pagrasino, bet ir nutraukė sutartį. Gavome pranešimą vos dvi dienos iki jos nutraukimo. Negana to, visoms pieninėms buvo prisakyta, kad mūsų produkcijos nepriimtų. Kur beskambinau, niekas nė į šnekas nesileido. Pas žemės ūkio ministrą nulėkiau, niekuo padėti negali. Privatus reikalas ir viskas. Išgelbėjo Žemės ūkio rūmų juristai, patarę reikalauti sutarties pratęsimo, nes per vėlai pranešta. Taip „išsimušėme" šiek tiek laiko. Turėjau gerų pažinčių dar prieš kooperatyvo steigimą su viena pienine, tai pavyko įsiprašyti. Turėjau pažadėti, kad nesakysiu, kam vežame pieną. Jei kas klausdavo, sakydavau, kad sūrius suspaudžiam", - šypsosi kooperatyvo „Panemunys" pirmininkė, prisiminusi pieninės spaudimą.

Kooperatyve dirbančios moterys sako, kad dabar šis spaudimas įgavo rafinuotesnį atspalvį - niekas tiesiogiai negrasina ir negrūmoja kumščiu. „Dabar mažina kainas. Pirmiausia kooperatyvams. Ir duoda tokį šuolį, kad vos atsilaikai. Nors sutartį sudarai metams, bet realiai ji nieko nereiškia. Gauni pranešimą, kad kaina smarkiai mažės. Nerasi teisybės ir gali neieškot. Pasako, kad mes ekonomiškai neišsiverčiame, ir viskas. Sutartyje parašyta, kad esant ypatingoms sąlygoms kainas galima keisti. O kokios tos ypatingos sąlygos? Susirenka savininkai ir nutaria," - mintimis dalijasi E. Petrylienė, pabrėždama, kad kai kurios pieninės ir dabar atsisako pieną pirkti iš kooperatyvų.

Žingsniai pirmyn akivaizdūs

Kooperatyvas „Panemunys" šiuo metu bendradarbiauja su „Lukšių pienine", kuri arčiausiai supirkimo punktų. Pieną kooperacinė bendrovė pristato pienovežiu, kurį įsigijo prieš pusantrų metų už 290 tūkst. litų. Šiam pirkiniui kooperatyvas ėmė paskolą, tačiau 96 tūkst. litų kompensuota iš paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara".

Šis pienvežis -  stambiausias kooperatyvo pirkinys, kainavęs 290 tūkst. litų. Jame telpa daugiau kaip 12 tonų pieno (ŽŪKB „Panemunys" archyvo nuotr.)

„Iki tol pieną keliais reisais gabendavome mažu pienvežiu. Ekonomiškai tai buvo nenaudinga, todėl per visuotinį susirinkimą apsisprendėme pirkti naują. Dabar daugiau kaip 12 tonų vienu metu nuvežame," - džiaugiasi kooperatyvo pirmininkė.

Mažiausia kaina, kurią kooperatinė bendrovė moka už surinktą pieną - 70 ct. Nemažai gaunančių ir po 1 litą. „Didesnę kainą lemia pristatyto pieno kiekis ir kokybė. Pas mus metinis baltymų vidurkis 3,26, riebumas - 4,23. Bazinio pieno perskaičiavimo koeficientas didesnis kaip 1,2. Mėginius tris kartus per mėnesį siunčiame į „Pieno tyrimų" laboratoriją," - pasakoja E. Petrylienė, užsimindama, kad pasvarsto ir apie pieno perdirbimo galimybes. Ypač apie bendradarbiavimą su kooperatyvu „Pienas LT", įgyvendinančiu naujos pieno perdirbimo gamyklos projektą.

MŪ inf.

IŠSAMIAI SU PIENO SUPIRKIMO KAINOMIS GALITE SUSIPAŽINTI ČIA

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Koks bus Lietuvos kaimas 2050-aisiais?
Orai