Kaunas. Šiuolaikinė žemės ūkio technika – sudėtinga, galinga ir brangi. Tačiau būtent jos sudėtingumas dažnai tampa spąstais: nepakankama arba aplaidžiai atliekama kasdienė priežiūra ilgainiui virsta rimtais gedimais, brangiomis prastovomis ir galimais konfliktais su autorizuotas serviso paslaugas teikiančiomis įmonėmis.

Sugedusi technika neatlieka savo funkcijų, o sezoniniai darbai nelaukia – ūkininkai priversti ieškoti pakaitinės technikos, kaltinti gamintojus ar autorizuotus servisus, nors neretai problemos šaknys slypi įpročiuose ir veikloje, kurią privalome atlikti kasdien.

„Didžioji dalis gedimų prasideda ne nuo rimtų defektų, o nuo smulkmenų, į kurias paprasčiausiai nekreipiama dėmesio“, – pabrėžia VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkas ir „AGCO Corporation“ serviso vadovas Baltijos regionui dr. Antanas Juostas.

Pasak jo, daugelio žemės ūkio technikos gedimų galima būtų išvengti, jei būtų laikomasi technikos valdymo vadovėliuose ar instrukcijose nurodytų kasdienės priežiūros rekomendacijų, kur aiškiai išdėstyta, kas turi būti tikrinama kasdien, į ką būtina atkreipti dėmesį kas dešimt dienų ar kartą į mėnesį.

Būtinosios priežiūros sritys ir klaidos

Pašnekovo teigimu, dažniausios žemės ūkio technikos gedimų sritys, tiesiogiai susijusios su nepriežiūra ar netinkama priežiūra, yra: variklis, hidraulinė sistema, elektros sistema, transmisija ar pavarų dėžė, greičiau besidėvintys komponentai.

Kaip dažniausią netinkamos priežiūros dalyką pirmiausia A. Juostas išskiria elementaraus mazgų ar komponentų tepimo trūkumą ir reikalavimų neatitinkančių tepalų naudojimą. „Dažnai ūkiuose naudojami tie patys konsistenciniai tepalai visai technikai, neįvertinant, ar jie tinkami konkrečiam mazgui ar naujos kartos technikai“, – vieną iš daromų klaidų įvardija žemės ūkio technikos serviso specialistas.

Techninių skysčių lygio patikros stoką jis taip pat vadina viena iš klaidų, nes paprastai skysčių lygiai tikrinami tik tada, kai užsidega įspėjamieji signalai technikos monitoriuose. Pavyzdžiui, jei alyvos lygis per žemas, ypač dirbant šlaituose ar nuokalnėse, alyvos paėmimo antgaliai gali nevisai pasiekti alyvą, tada sistema pradeda traukti orą, o tai ypač pavojinga hidrauliniams siurbliams – tokiomis sąlygomis siurblių plunžerinės poros intensyviau dėvisi ir galiausiai užstringa.

Tačiau vizuali skysčio lygio patikra, pašnekovo teigimu, leidžia ne tik įvertinti lygį, bet ir pamatyti alyvos spalvą, konsistenciją, oro burbuliukus ar alyvoje esančias smulkias abrazyvines daleles.

„Šiuolaikinėje technikoje gausu jutiklių, tačiau variklio alyvos kokybės niekas automatiškai neišmatuoja – tą turi padaryti pats žmogus“, – sako A. Juostas, primindamas ir specifines darbo sąlygas žemės ūkyje, kurios daro poveikį technikai.

Karštis, dulkės ir drėgmė spartina visų komponentų dėvėjimąsi: kemša oro filtrus, blogina alyvų kokybę, didina variklio ir cilindrų-stūmoklių apkrovas, didėja elektros laidų korozijos tikimybė. Dulkės užkemša radiatorius, variklis pradeda kaisti, o per aukšta temperatūra pagreitina alyvos degradaciją – ji netenka tepimo ir kitų savybių.

Tinkama kasdienė priežiūra sumažina prastovas

Kaip vieną didžiausių trūkumų daugelyje ūkyje A. Juostas įvardija prevencinių, nuspėjamųjų programų stygių: nėra techninės priežiūros lentelių, formuliarų ar paprastų užrašų, kuriuose būtų fiksuota, kada paskutinį kartą buvo sutepti mazgai, patikrinti skysčiai, pakeistos alyvos ar atliktos apžiūros.

Toks dokumentuotas technikos stebėjimas leidžia anksčiau pastebėti problemas ir koreguoti techninės priežiūros intervalus, pvz., pakeisti nešvarias ar agresyvesnėse sąlygose dirbusias alyvas anksčiau nei priklauso, nes paprastai į autorizuotą servisą ūkininkai kreipiasi tik privalomoms techninėms apžiūroms.

Kad kasdienė žemės ūkio technikos priežiūra turi apčiuopiamą ekonominę naudą, patvirtina ir Virdžinijos universitete atlikti tyrimai, kurie skelbia, kad tinkamai prižiūrint techniką, jos prastovos darbymečiu gali sumažėti iki 50 proc., o metinės remonto išlaidos – iki 1,5 procento.

„Taip pat tyrimai patvirtina, kad tinkama kruopšti kasdienė žemės ūkio technikos priežiūra padidina ir jos vertę iki 17 proc., nes net po amortizacinio 10–12 metų laikotarpio prižiūrėta stambioji technika yra tvarkinga ir funkcionali“, – sako pašnekovas.

Kasdienė 10 minučių apžiūra sutaupo tūkstančius eurų

Kasdienė priežiūra nebūtinai reiškia sudėtingus darbus ar papildomas išlaidas. Pasak A. Juosto, daugeliu atvejų pakanka vos 10 minučių skirti vizualinei technikos apžiūrai.

„Reikėtų apeiti visą traktorių ar kombainą, patikrinti, ar nėra atsilaisvinusių varžtų, ypač ratų diskuose, ar nėra prasitrynusių, atsilaisvinusių ar pasilydžiusių elektros laidų, pažeistų oro padavimo sistemos ar hidraulikos jungčių“, – vardija specialistas.

Taip pat svarbu apžiūrėti padangas – ar jose nėra įstrigusių aštrių daiktų, įvertinti, ar hidraulinės pakabos elementai nėra apnešti purvu. Žemės, dulkės kaupia drėgmę sukeldamos korozijos požymius, daro įtaką jutiklių veikimo tikslumui ir ilgainiui lemia gedimus.

Skirtingos technikos laikymo sąlygos daro tiesioginę įtaką jos techninei būklei. Laikant techniką vienodos temperatūros patalpose, sumažėja kondensato susidarymo rizika, o kartu – ir elektros jungčių bei laidų korozija.

„Jei temperatūra nuolat kinta, elektros jungtyse kaupiasi rasos lašeliai, kurie ilgainiui sukelia laidų koroziją ir kartu mažina srovės pralaidumą, lemia laidų kaitimą, o kai kuriais atvejais gali baigtis net užsiliepsnojimu“, – įspėja A. Juostas.

Laikant techniką lauke, anot pašnekovo, viena paprasčiausių technikos saugojimo priemonių yra uždengti ją brezentu ar drėgmei nelaidžia plėvele, taip apsaugant nuo lietaus ir sniego poveikio technikos saugojimo metu.

Degalai ir aušinimo sistema – dažnai pamirštamos rizikos

A. Juostas atkreipia dėmesį, kad varikliams kenkia ne tik netinkama alyva, bet ir nekokybiški degalai. Degalai, kuriuose yra per didelis sieros ar vandens kiekis, ypač kenkia aukšto slėgio degalų siurbliams ir degalų purkštukams – vieniems brangiausių degalų sistemos komponentų.

Be to, šiuolaikinis dyzelinas dažnai maišomas su biologiniais priedais, kurie ilgiau stovėdami sluoksniuojasi. Todėl techniką laikant per žiemą nerekomenduojama pripilti pilnų bakų – geriau palikti minimalų kiekį degalų, kad į sistemą nepatektų oras, o pavasarį senus degalus išleisti ir panaudoti juos džiovyklose ar skysto kuro katilinėse.

Ne mažiau svarbi ir aušinimo sistema. Jei aušinimo skysčio lygis per žemas, variklis gali dirbti, tačiau jo aušinimo efektyvumas gerokai sumažėja, variklių temperatūrinis režimas yra kur kas aukštesnis nei turėtų būti. Tai lemia greitesnę variklinės alyvos degradaciją ir spartesnį variklio dalių dėvėjimąsi.

Viena didžiausių ir dažniausiai daromų klaidų – savavališkas variklio galios didinimas. Pasak A. Juosto, tai automatiškai nutraukia bet kokias garantijas, nors kartais manoma, kad tokia intervencija liks nepastebėta.

Padidinus galią, padidėja ne tik degalų sąnaudos, bet ir apkrovos transmisijai, pusašiams bei pakabai, kurie konstrukciškai nėra pritaikyti tokioms apkrovoms. Tai lemia trūkimus, lūžimus ir itin brangius remontus.

Hidraulinė sistema ir transmisija: taupymas, kuris brangiai kainuoja

Hidraulinių sistemų priežiūrai ūkininkai dažnai taip pat skiria per mažai dėmesio. Prijungiant padargus ar priekabas, neretai nenuvalomos hidraulinės greito pajungimo movos, todėl į sistemą patenka purvo, dulkių ir abrazyvinių dalelių.

„Užtenka turėti švarią šluostę ir prieš jungiant padargą nuvalyti hidraulines movas. To nepadarius, intensyviau dyla hidraulikos siurbliai, stringa hidraulinių vožtuvų precizinės poros, greitai išsidėvi ir atsiranda vidiniai alyvos pratekėjimai, kurie ganėtinai sudėtingai aptinkami net specializuotų serviso darbuotojų“, – sako A. Juostas.

Dar didesnė rizika slypi transmisijoje. Transmisijos alyva turi būti keičiama griežtai pagal gamintojo nustatytus intervalus. Sutaupius kelis šimtus eurų jos nepakeitus laiku, vėliau remontas gali kainuoti nuo 25 iki 50 tūkst. eurų.

Telemetrija ir mokymai – dar neišnaudotos galimybės

Nors šiuolaikinė žemės ūkio technika aprūpinta telemetrijos sistemomis, jų galimybės dažnai neišnaudojamos. Ūkininkai galėtų jas naudoti ne tik technikos parametrams stebėti, bet ir kaip prevencinį įrankį – reguliariai peržiūrėti gedimų kodus, įspėjimus ir pagal juos planuoti priežiūros darbus.

Didžiausia problema, pasak A. Juosto, – mokymų stoka. Keičiantis technikai ir operatoriams, labai praverstų trumpi mokymai, informaciniai lapeliai ar supaprastintos instrukcijos, aiškiai nurodančios, ką būtina patikrinti kasdien ar kas savaitę.

Tad akivaizdu, kadtechnikos priežiūra prasideda ne servise, o ūkyje – nuo kasdienio dėmesio detalėms, kurios ilgainiui lemia didelius skirtumus tarp sklandžiai dirbančio ir nuolat su technikos gedimais kovojančio ūkio.