Klaipėdos rajonas – unikalus kraštas, kuriame daug nenašių žemių, užliejamų pievų, dar išlikusi gyvulininkystė, nemažai smulkių ūkių. Čia ūkininkai ne tik kovoja su gamtos iššūkiais, bet ir ieško, kaip būti išgirstiems sprendimų priėmėjų kabinetuose.

Šiemet Klaipėdos rajono ūkininkų sąjungos pirmininku išrinktas Tomas Balčėnas tiki, kad bendruomenės aktyvumas ir vieningas balsas gali pakeisti ūkininkų ateitį. Pasak jo, svarbiausia – atvirumas, informacijos sklaida ir susitelkimas.

Pats Tomas – stambaus augalininkystės ūkio Klaipėdos r. savininkas, pamažu žengiantis ir į mėsinės galvininkystės sritį. Jis įsitikinęs, kad gyvuliai padės geriausiai išnaudoti nenašias žemes ir užliejamas pievas.

Apie tai, kas šiandien aktualiausia Klaipėdos krašto ūkininkams, kokių pokyčių reikia, kad savivalda būtų stipresnė ir kaip jis mato ūkininkų ateitį – pokalbis su Tomu Balčėnu.

Kas paskatino Jus įsitraukti į Ūkininkų sąjungos Klaipėdos rajono skyriaus veiklą ir prisiimti pirmininko pareigas bei atsakomybę?

Nenorėjau būti nuošalyje. Norėjosi padėti priimti teisingus sprendimus žemės ūkiui, atstovauti savo kraštui ir spręsti jo problemas. Noriu, kad mūsų balsas būtų girdimas. Pastaraisiais metais žemės ūkyje vyksta daug įvairių dalykų – ir gerų, ir blogų. Teko važiuoti į protestus, todėl kilo noras daugiau įsitraukti ir atiduoti save bendruomenei.

Kokių problemų kyla Klaipėdos rajono ūkininkams?

Klaipėdos rajonas specifinis – čia dar nemažai gyvulininkystės, turime daug nenašių žemių, užliejamų pievų, smulkių ūkių. Nors ūkiai stambėja, tačiau norisi išsaugoti įvairovę. Esame iš visų pusių apsupti vandens, todėl didelę įtaką daro potvyniai. Šie metai buvo ypač sunkūs – javapjūtė sunki, grūdai prasti, kainos mažos. Nors ūkininkaujame nenašiose žemėse, bet išmokos nuimtos – norime atsakymų, kodėl taip yra. Mano tikslas – kuo platesnė informacijos sklaida, nes nors informacijos daug, ji sunkiai pasiekia ūkininkus.

Kaip telkiate ūkininkų bendruomenę ir skatinate bendrą veikimą?

Mane pirmininku išrinko prieš pat darbymetį, tad daug laiko savivaldai dar neturėjau. Tačiau jaučiu, kad reikia pritraukti daugiau jaunimo, vyksta daug įvairių susitikimų, kur galima daryti įtaką sprendimams. Šiuo metu aktyviai dalijamės informacija, klausomės problemų, ieškome atsakymų. Noriu, kad kiekvienas ūkininkas žinotų – jis nėra vienas, yra kur kreiptis, pasitarti ir gauti atsakymą.

Taip pat norisi diskusijų su valdžios atstovais, daugiau edukacijos, kad ūkininkai suprastų, jog verta jungtis prie Lietuvos ūkininkų sąjungos. Pasyvūs nariai – mūsų iššūkis, bet tikiu, kad per renginius ir bendrą darbą galime pakeisti situaciją.

Kaip vertinate ūkininkų savivaldos vaidmenį sprendžiant nacionalinės politikos klausimus?

Dirbame rankoves atsiraitoję, bet ar mus girdi – priklauso nuo valdžios. Turėjome ministrų, kurie klausėsi, ir tokių, kurie visiškai ignoravo. Tačiau Ūkininkų sąjunga kasdien atlieka daug darbo – organizuoja susitikimus, derina pozicijas. Dažnai pasigirsta netikslios informacijos, todėl, manau, kad Sąjunga turėtų labiau viešinti, kiek daug padarome.

Koks buvo didžiausias iššūkis atstovaujant ūkininkams viešojoje erdvėje?

Negatyvus visuomenės požiūris. Mus kartais pašaipiai lygina su Palangos verslininkais ar pašalpų gavėjais, tačiau realybė kitokia – mes sunkiai dirbame, esame visiškai priklausomi nuo gamtos. Investicijos į techniką – tai ne prabanga, o būtinybė. Didžiausias iššūkis – įrodyti, kad nesame kažkokie nusikaltėliai, o tvarkinga, stipri bendruomenė, kurią sudaro protingi, išsilavinę žmonės.

Ar visuomenės požiūris į ūkininkus keičiasi?

Esu optimistas ir tikiu, kad taip. Nuo pirmojo protesto Vilniuje ūkininkų įvaizdis pradėjo gerėti. Ne vienas kolega ūkininkas socialiniuose tinkluose rodo savo darbą, tad visuomenė ima labiau suprasti mūsų kasdienybę. Didžiuojuosi būdamas ūkininku ir Lietuvos ūkininkų sąjungos nariu.

Kokių priemonių reikia, kad daugiau jaunimo įsitrauktų į ūkininkų savivaldą?

Čia labai svarbi natūrali kartų kaita. Bet reikia ir žmogaus noro veikti plačiau, nei tik rūpintis savo kiemu. Kartais prireikia postūmio pradėti.

Kaip matote ūkininkų savivaldos ateitį – ji bus regioninė ar centralizuota?

Viskas prasideda nuo regiono, nes problemos kyla ne Vilniuje, o Priekulėje, Gargžduose, Klaipėdoje, Anykščiuose, Prienuose ar kitame rajone. Todėl skyriai yra būtini, jie surenka aktualias problemas ir perduoda centrinei būstinei. Šis modelis yra geras ir toks turėtų išlikti.

Jei galėtumėte įgyvendinti vieną pokytį ūkininkų labui, koks jis būtų?

Jei juokais – norėčiau reguliuoti orą, tada jokių išmokų nereikėtų. O jei rimtai – labai svarbu, kad valdžia užtikrintų tęstinumą. Kad žinotume, ką darysime bent ketverius metus į priekį, o ne kasmet viską keistų. Ir, žinoma, reikia mažinti biurokratiją. Labiausiai norisi, kad ūkininkai būtų girdimi.

Dėkoju už pokalbį