Lazdijai. Konsultavimo tarnybos Lazdijų biuro vadovė ir augalininkystės konsultantė Jolita Rasimavičiūtė kasdien dirba greta ūkininkų. Kalbamės apie jos darbo kasdienybę, pagalbą žemdirbiams ir tai, kokių išbandymų jiems kyla dėl ne itin palankių ūkininkavimo sąlygų šiame krašte.

Kaip pasukote žemės ūkio keliu? Šis darbas rado jus, ar jūs darbą?

Dar dvyliktoje klasėje nežinojau, kuo norėčiau būti. Mama siūlė mokytis buhalterijos, o tėtis ragino būti gamtos apsaugos specialiste. Vis dėlto įstojau į taikomosios ekologijos studijas Žemės ūkio akademijoje. Studijuodama turėjau daug įvairių veiklų studentų atstovybėje. Galiausiai studijos baigėsi, tad ėmiau galvoti, ką veiksiu toliau.

Konsultavimo tarnyba Lazdijuose ieškojo agronomo, draugė ragino kandidatuoti. „Kas mane priims?“ – pagalvojau. Tačiau nuėjau, manęs paprašė atsiųsti gyvenimo aprašymą. Kai jį rengiau, galvojau, kad neturiu, ką parašyti (juokiasi). Vis dėlto universitete įgijau vadovavimo, viešojo kalbėjimo, komandinio darbo įgūdžių, tad tai ir parašiau. Pasirodo, jau tada tiek visko mokėjau (juokiasi).

Po kelių dienų paskambino iš Konsultavimo tarnybos, kad atvažiuočiau spręsti žinių patikrinimo testą, o jis tada tikrai buvo labai sunkus. Jaudulys paėmė viršų, atrodė, kad nieko nemoku. Atidaviau testą ir pasakiau: „Visko gyvenime išmokstama.“

Iš tiesų negalvojau, kad mane pasirinks, bet po savaitės paskambino ir pasakė, kad laukia pokalbis su direktoriumi. Man uždavė „milijoną“ klausimų, bet galiausiai priėmė dirbti. Tai buvo geriausia diena gyvenime – ką tik baigiau studijas ir jau gavau darbą!

Vis dėlto mamai verkdama pasakiau, kad dirbsiu Lazdijuose. Juk mažas miestas, o norėjau gyventi didmiestyje, nes esu kilusi iš mažo Suvalkijos kaimo. Neramino, kad reikės važinėti, o ir klientų tada buvo nedaug, biurui buvo sunkūs laikai. Maniau, kad čia dirbsiu trumpai. Tačiau prasidėjo mokymai, gavau beprotiškai daug žinių, tapo lengviau. Po metų įstojau į magistrantūrą studijuoti agronomijos. Tai buvo sunkiausi metai: studijos nuolatinės, klientai skambina, dar ir biurui ėmiau vadovauti. Metai bėgo, klientų daugėjo, žinių irgi, tad taip ir likau žemės ūkio srityje. Čia atradau save.

Žemės ūkis – bendras jūsų šeimos interesas ar tik jūsų profesijos kryptis?

Nei aš, nei vyras Irmantas ūkio neplanuojame turėti. Su žemės ūkiu sieja mano darbas, dar ūkininkauja tėvai. Dukrytė Kotryna kol kas maža, bet smalsumo vedama paklausia kokio nors augalo ar vabalo pavadinimo. Visada stengiuosi atsakyti tiksliai. Kas žino, gal užauginsiu specialistę (šypsosi).

Mano tėvai – smulkūs ūkininkai, laiko karvių, perdirba pieną. Tad žinau, kaip veikia trumposios maisto tiekimo grandinės. Su visomis jų grandimis teko susipažinti: nuo gaminių pakavimo iki dokumentacijos tvarkymo. Tėvai ne vien tuo verčiasi – kaime dar ir parduotuvę turi, tad yra verslūs ir darbštūs žmonės.

Esate konsultantė ir biuro vadovė, vadinasi, ir atsakomybės daugiau. Kaip sekasi susitvarkyti?

Darbe kiekviena diena – tarsi naujas išbandymas. Kasdien nutinka kas nors naujo, čia nėra monotonijos. Vienų klientų problemos vienokios, kitų – kitokios, o spręsti reikia visas.

Kiekvieną dieną peržiūriu biuro veiklą, sudarau naujas sutartis. Su kolegomis derinamės, kas teiks paslaugas klientams. Nėra kada nuobodžiauti, nes darbų už mane niekas nepadarys. Kolektyvas padeda, bet vis tiek yra darbų, už kuriuos aš atsakau. Kartais spėti sunku, bet stengiuosi. Šiame darbe mano darbotvarkė ne visada suveikia (juokiasi).

Visą šį interviu ir kitas publikacijas skaitykite gegužės mėn. žurnale „Mano ūkis“.