Kaunas. Tai, kad jaunimas vis prasčiau reiškia mintis ir mažiau skaito – tėra prielaida. Kalbininkės teigimu, jauni žmonės skaito daugiau, tačiau ne vien grožinę literatūrą. 

Kalbininkė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lituanistikos katedros vedėja doc. dr. Laura Kamandulytė-Merfeldienė sako, kad raštingumą galima suprasti kaip gebėjimą rašyti arba kalbėti taisyklingai.

„Bet verta diskutuoti, kas apskritai yra taisyklinga kalba – ar tai gebėjimas sklandžiai formuluoti mintis, siekti komunikacinių tikslų, ar tai – rašymas be klaidų? Mokslininkai, ką nors teigdami, remiasi tyrimų rezultatais, o raštingumas Lietuvoje, kad ir kaip paradoksalu, beveik netirtas. Apibendrinančių kiekybinių ar statistinių rezultatų, mokslinių tyrimų nėra, todėl drąsiai teigti, kad mūsų visuomenės raštingumas gerėja arba blogėja, neįmanoma“, – teigia kalbininkė.

Pasak jos, dėl tyrimų stokos negalima daryti apibendrinančių išvadų nei apie Lietuvos visuomenės, nei apie jaunimo kalbinį raštingumą. Pasigirsta nuomonių, kad vaikai ir jaunimas Lietuvoje vis prasčiau rašo ir reiškia mintis: tai siejama su technologijų poveikiu, sumenkusiu susidomėjimu grožine literatūra, negebėjimu susikaupti dėl informacijos pertekliaus, užsienio kalbų poveikiu. Tačiau visa tai, kalbininkės teigimu, tėra tik prielaidos, kadangi tai irgi beveik neištirta.

Kalbininkė primena, kad vienas iš negausių tyrimų, kurį atliko Laima Nevinskaitė ir Ramunė Čičirkaitė, buvo skirtas 1950–2000 m. mokinių rašinių analizei. Jis parodė, kad nėra reikšmingo skirtumo tarp šiuolaikinių ir ankstesnių laikų moksleivių raštingumo.

„Dažnai teigiama, kad menkstantį raštingumą lemia tai, jog šiandien jaunimas skaito mažiau nei prieš keliasdešimt metų. Bet vėl, ar yra tai rodančių tyrimų? Man atrodo, kad jaunimas skaito daugiau nei bet kada anksčiau, tačiau jau ne vien grožinę literatūrą, bet ir kitokių žanrų tekstus, kurių gausu internete. Ir tikrai ne visi šie tekstai banalūs, pabandykite su jaunimu padiskutuoti aktualiomis temomis“, – teigia VDU Lituanistikos katedros vedėja.

Docentė pažymi, kad kalbinį raštingumą ji supranta plačiai – kaip gebėjimą suprasti, kurti, bendrauti įvairiose komunikacinėse situacijose, naudotis kalba kaip komunikacijos priemone ne tik dalykinėse srityse, bet ir kasdienybėje.

„Pagalvokime, ar galime laikyti neraštingu žmogų, gebantį komunikuoti keliomis kalbomis, besidomintį technologijomis, nuolat ieškantį informacijos internete, sprendžiantį ir sėkmingai išsprendžiantį jam kylančius iššūkius? Ar toks žmogus mažiau raštingas nei kitas, nemokantis užsienio kalbų, nepasitikintis savimi, bet taisyklingai rašantis ir kalbantis lietuviškai? Manyčiau, kad tikrai ne“, – sako doc. dr. L. Kamandulytė-Merfeldienė.

Mokslininkė teigia – tai, kad lietuvių kalbą užvaldo skoliniai iš anglų kalbos, yra mitas. VDU Lituanistikos katedroje buvo atliktas tyrimas, kurio metu tirta natūrali sakytinė kalba (apie 300 tūkstančių žodžių): jo rezultatai parodė, kad naujieji skoliniai sudarė tik apie 0,33 proc. visų žodžių. 

Pastebima, kad naujuosius skolinius dažniau vartoja jaunimas. Jų kalboje daugiau žargono, trumpinimų, skolinių – taip jaunimas išreiškia savo identitetą, neretai maištaujantį prieš tradicijas ar normas. Nors jaunimo kalboje skolinių netrūksta, tačiau, pasak docentės, bendrai paėmus, jų vartojimas yra saikingas, neskaitant atskirų atvejų. O tai, kad jaunimas keičia kalbėjimo kodus, vartoja pasakymus ar žodžius anglų kalba, neretai susiję su jų identiteto raiška, pragmatiniais kalbėjimo tikslais.

Kalbininkė pritaria, kad jaunimo kalbai turi įtakos ir technologijos – kompiuteriniai žaidimai, įvairios programos, kuriomis naudojantis girdima anglų kalba. Visa tai gali paveikti kalbančiojo sakinio struktūrą ir kitas ypatybes. „Tačiau net ir jaunimo pasaulis – tai ne vien technologijos, todėl manyti, kad jų poveikis kalbai yra labai žymus, nedrįsčiau“, – tikina pašnekovė.

Ji pabrėžia, kad kalba nėra vienalytė, o kaip kalbame, priklauso nuo konkrečios situacijos, konteksto, pašnekovų, temos. Ypač įvairi yra sakytinė kalba, turinti įvairių bruožų, nebūdingų rašytinei kalbai – žodžių trumpinimų, netipinės žodžių tvarkos, nepilnų ir nutrauktų pasakymų. doc. dr. L. Kamandulytė-Merfeldienė pažymi, jog dėl šių priežasčių spontaninės sakytinės kalbos nereikėtų vertinti pagal bendrinės kalbos taisyklingumo kriterijus.