Kaunas. Pandemija nepaveikė pieno gamybos pasaulyje, pieno produktų paklausa ir gamyba didėja. 2021 m. pagreitį įgavo ir pieno supirkimo kaina. Tai – geros žinios, tačiau Europos Sąjungoje ne viskas taip gerai.

Renginyje apie pasaulines pieno sektoriaus naujienas ir tendencijas kalbėjęs Lietuvos nacionalinio pienininkystės komiteto vadovas dr. Edvardas Gedgaudas akcentavo, kad pasaulyje didėja tiek karvių, tiek buivolių pieno gamyba.

Karvių pieno gamyba 2020 m. didėjo 2,9 proc. (735,3 mln. t), buivolių – 4,5 proc. (139 mln. t). Pieno gamyba labiausiai didėja Azijoje (fiksuojamas 4,2 proc. augimas), Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje (1,5 proc.), ES (1,3 proc.).

Kalbant apie šalis, labiausiai pieno gamyba didėja Indijoje (7,9 proc.), kuri planuoja tapti pasaulio pieno gamybos lydere, ir Kinijoje (7,5 proc.). Vokietijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje gamyba beveik nedidėja, tik Lenkija fiksuoja 2,2 proc. gamybos augimą.

„Pieno gamyba augo visur, išskyrus ES sudėtyje nesančiose Europos šalyse. Aišku, norėtųsi, kad ir ES situacija būtų kitokia“, – pastebėjo E. Gedgaudas.

Pasaulyje labiausiai didėja sviesto, sūrio, kuris išlieka paklausiausiu produktu, taip pat pieno miltų ir skysto pieno gamyba. Didėja ir pieno produktų vartojimas – per metus vienas žmogus suvartoja 116,9 kg pieno (2019 m. – 115 kg). „Pienas įsitvirtina mūsų mitybos grandinėje labai stipriai, per 10 metų jo vartojimas padidėjo 10 kg“, – sakė E. Gedgaudas.

Pieno kaina pasaulyje taip pat didėja. Pradėjusi kilti 2020 m., 2021-aisiais įgavo pagreitį, bet piko dar nepasiekė.

Europoje pradedamas justi sąstingis

Pasauliniame Tarptautinės pienininkystės federacijos (IDF) kongrese buvo konstatuota, kad 2020 m. pandemija nepaveikė pieno gamybos.

„Didėjanti pieno paklausa Azijoje darė įtaką visam pasauliui – pieno gamyba auga ir paklausa didėja. Tai rodo, kad pieno pramonė labai prisitaikė prie vartotojų ir išlaiko stiprias pozicijas mitybos grandinėje. Ir tai gera žinia, nes ankstesnės prognozės, kurias yra teikę mitybos, krizių valdymo specialistai, pieno produktams per pandemiją piešė daug niūresnę ateitį. Manoma, kad pateikus 2021-ųjų duomenis, pieno gamyba bus padidėjusi dar 2,1 procento“, – kalbėjo E. Gedgaudas. 

Labai stiprų pieno gamybos augimą 2021 m. žada išlaikyti Naujoji Zelandija, kuris per septynis šių metų mėnesius siekė 5,6 proc., Urugvajus (5,7 proc.), Argentina (4 proc.), Kazachstanas (3,3 proc.), Kanada (2,6 proc.), JAV (2,3 proc.). Beje, JAV karvių irgi mažėja, bet efektyvinamas bandos valdymas – didėja produktyvumas.

Europos Sąjungoje per septynis 2021 m. mėnesius pieno gamyba sumažėjo 0,1 proc. (iki 86,8 mln. t). „Tai nerimą kelianti tendencija“, – pabrėžė Lietuvos nacionalinio pienininkystės komiteto vadovas.

Didžiausias gamybos kritimas 2021 m. fiksuojamas Ukrainoje – per 7 mėn. pieno gamyba sumažėjo 6 procentais.

Pasaulio pienininkystės ekspertai prognozuoja, kad pieno pasiūla 2022 m. nebus tokia didelė kaip 2020, nes Europoje gali atsirasti žaliavinio pieno trūkumas – pieno produktų vartojimas didės. Be to, dar išlieka keletas nežinomųjų krizės akivaizdoje, kurių negalima numatyti.

Ateities prognozės – pieno produkcijos poreikis didės, ir tai yra geroji žinia, blogiau, anot E. Gedgaudo tai, kad Europoje pradedamas justi sąstingis.

Perspektyvoje iki 2030 m. prognozuojama, kad gyvulių skaičius mažės, tačiau gamyba didės 2,2 proc., nes didės gyvulių efektyvumas. Ūkių skaičius iki 2030 m. sumažės 11 proc., tačiau jie stambės. Tiesa, tas stambėjimas pasaulio mastu nedidelis – nuo 3 karvių 2000 m. iki 3,3 karvių 2030 m., tai sudarys 6 proc.

Ir svarbiausias rodiklis – pieno suvartojimas gyventojui, manoma, dar labiau didės – iki 130 kg žmogui 2030 m.  

Pieno kaina, nors ir nedaug, bet taip pat didės.

Problemų kyla ir dėl politikų kišimosi

„Europa dėl pieno gamybos turi problemų ir apie tai pienininkystės lyderiai daug diskutuoja. Tai yra žaliasis kursas, siekis mažinti šilumos efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimą, tai lems papildomus kaštus ūkininkams, taip pat politikų reguliavimas – jie labai kišasi į ūkininkavimą, tai akcentuoja daugelis lyderių, – pastebėjo E. Gedgaudas. – Gali būti, kad dėl to mažėjančios pieno gamybos tendencija Europoje tik dar labiau sustiprės. Tik klausimas, kiek mažės. Į šį klausimą sunku atsakyti, nes kai kurios šalys gamybos efektyvumu nepaveja Vakarų Europos.“

Taigi, tendencijos tokios, kad Europa 2030 m. gali iškristi iš pagrindinių pasaulio pieno gamintojų gretų. Tas pozicijas dalinsis Indija, Naujoji Zelandija, Amerika. Dabartinė pieno politika, E. Gedgaudo teigimu, gali lemti, kad eksporto prieaugio per 10 metų Europa neturės: „Tai reiškia, kad į sektorių neateis labai daug pinigų. Ir klausimas, kaip toliau elgsis Europos Sąjunga – ar efektyvins pieno gamybą, kaip keisis žaliasis kursas?“

Europos lyderiai brėžia, kad Europa iš pieno žemyno gali tapti tuo, kuris nepasigamina pakankamai pieno. „Tai skamba gana bauginančiai. Bet įžvalgos tam ir teikiamos, kad visi susimąstytų ir tai pakeistų, kad tos prognozės ir liktų prognozėmis“, – E. Gedgaudas pasiuntė žinutę ir Lietuvai, pridūręs, kad dabartinis spaudimas ūkiams išliks ir ateityje – IDF kongrese buvo konstatuota, kad politika neina koja kojon su ūkiais ir visu pieno sektoriumi. 

Jo teigimu, efektyvesnės pieno ūkių vadybos ir gamybos reikia ir kalbant apie klimato kaitos mažinimą. Mažo produktyvumo gyvuliai metano išskiria mažiau, bet jie ir pieno duoda mažai. Aukšto produktyvumo gyvulių sukuriama vertė daug didesnė, bet tokių gyvulių yra mažuma. Didžioji dalis gyvulių yra vidutinio ir žemo produktyvumo.

„Iš to rato reikia išeiti. Didžiausią dėmesį turime kreipti į veislininkystę, nes tokiu būdu metano išmetimą per metus galima sumažinti nuo 1 iki 15 proc. ir pasiekti didesnį produktyvumą. Taigi, reikia priimti sprendimus“, – ragino imtis veiksmų E. Gedgaudas.

Lietuvoje genominių tyrimų atliekama vis dar mažai, nors ir Europoje, ir Amerikoje tai tapo rutina, niekas nebešneka apie genominį tyrimą kaip apie naujovę. Daugelio svarbiausių veiksnių – karvės ūkinio naudojimo trukmės, tešmens, kojų sveikatingumo, eksterjero, produktyvumo, atsparumo mastitui šuolis, pradėjus tirti genomą, per pastaruosius 5 metus buvo milžiniškas.

„Tik taip dirbant galima judėti į priekį. Vakarų pasaulis ta kryptimi juda ir įgauna vis didesnį efektyvumą“, – kalbėjo E. Gedgaudas, ragindamas Lietuvos pieno ūkius sekti Vakarų pavyzdžiu.

Kitu atveju, kaip rodo pasaulinės pienininkystės tendencijos, Lietuva gali atsidurti pieno gamybos užribyje.