Ar ūkininkas gali naudoti ūkio pinigus savo nuožiūra? Ar jam taikytini tokie pat reikalavimai kaip bendrovės vadovui – pirma sumokėti mokesčius, padengti skolas, tik paskui lieka sau?

Komentuodama naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Karolina Laura Briliūtė sako, kad šis Teismo sprendimas ypatingai svarbus tiems, kas valdo, perleidžia ar ketina įsigyti ūkininko ūkį.

Ūkininkas – ne juridinis asmuo

Nors ūkininko ūkis dažnai vertinamas kaip „verslo vienetas“, jis nėra juridinis asmuo ir negali būti laikomas savarankišku subjektu. Teismas nutartyje pabrėžė, kad ūkis nėra UAB, net jei turi struktūrą, turtą ir net darbuotojus.

Teisiškai viską valdo ūkininkas kaip fizinis asmuo. „Tai esminis atskaitos taškas: kai nėra atskiro subjektiškumo, nėra ir pareigos ūkininkui elgtis kaip juridinio asmens valdymo organui“, - pažymi advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė K. L. Briliūtė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad nei Civilinis kodeksas, nei Ūkininko ūkio įstatymas nesukuria atskiros „ūkio turto“ nuosavybės kategorijos. Buhalterinė apskaita yra skirta finansiniams srautams fiksuoti, bet ji nesukuria ir neapriboja nuosavybės teisės. Net jei lėšos buhalterijoje įvardijamos kaip „ūkio pinigai“, jos išlieka ūkininko asmenine nuosavybe.

Pasak AVOCAD teisininkės, Teismas griežtai įvertino apeliacinės instancijos teismo bandymą taikyti verslo teisės analogijas. Bandymas traktuoti ūkininką kaip įmonės vadovą, kuris disponuoja lėšomis tik likus „pelno likučiui“, buvo pripažintas netinkamu ir pavojingu precedentui.

Ūkininko veikla nėra kolektyvinė, tai – individuali veikla pagal gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (GPMĮ), kurioje visas gautas turtas priklauso veiklą vykdančiam asmeniui. Lėšų paskirtis – mokesčių mokėjimas, įsipareigojimų vykdymas – yra svarbi, tačiau ji neapriboja savininko teisės naudotis turtu, jei kitaip nėra nustatyta sutartyje.

Mokesčiai: prievolė valstybei, o ne kitai sutarčių šaliai

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pateikė išsamų vertinimą dėl mokesčių. Nors ūkininkui taikoma pareiga mokėti PVM ir GPM nuo gautų pajamų, tai nereiškia, kad jis neturi teisės naudotis pinigais tol, kol sumokės šiuos mokesčius. Tai – dvi atskiros atsakomybės kryptys: viena – prieš valstybę (mokestinė prievolė), kita – prieš kontrahentą (sutartinė atsakomybė). Ieškovas negalėjo remtis mokestiniais argumentais, siekdamas grąžinti lėšas kaip „neteisėtai pasisavintas“.

Teismo pozicija aiški: ūkininkas gali disponuoti visomis ūkio sąskaitoje esančiomis lėšomis kaip savo nuosavybe, išskyrus atvejus, kai sutartyje aiškiai numatyta kitaip. Jei šalys nesusitarė, kad lėšos iki perleidimo turi būti skirtos tam tikriems mokėjimams, nėra pagrindo teigti, kad ūkininkas privalėjo jų nepanaudoti.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresniosios teisininkės K. L. Briliūtės, ši Teismo nutartis aiškiai parodė, kad ūkininko veikla, nors ir reglamentuojama buhalterinės apskaitos taisyklėmis, netenka bet kokių juridinio asmens bruožų, kai kalbama apie nuosavybės teisę:

• jei norite, kad tam tikros ūkio lėšos būtų naudojamos konkrečiai (pvz., skoloms ar mokesčiams padengti), susitarkite dėl to aiškiai ir raštu – tik rašytinis susitarimas sukuria ūkininkui pareigas partnerio naudai;
• nepervertinkite buhalterinių sąvokų, tokių kaip „ūkio pinigai“ ar „ūkio sąskaita“ – jos naudojamos apskaitoje, bet nesuteikia pinigams atskiro teisinio statuso;
• negalima remtis mokesčių teisės normomis (PVM, GPM) siekiant riboti ūkininko teisę disponuoti pinigais – mokesčiai turi būti mokami, bet prievolė tai padaryti tenka ūkininkui santykiuose su valstybe, o ne su kita sutarties šalimi;
• ūkininkas nėra įmonės direktorius, todėl verslo teisės analogijos, kai lėšos laikomos „ne jo“ iki kol sumokėti mokesčiai ir padengtos skolos, negalioja. Kai ūkis perleidžiamas, tikslus turto, skolų ir pinigų panaudojimas turi būti apibrėžtas iš anksto – kitaip teismas laikys, kad ūkininkas galėjo pinigus naudoti savo nuožiūra.