Kaunas. Gražūs šio pavasario pasėliai, laukuose dirbanti moderni technika ir būsimo derliaus viltys dar nerodo, kad Lietuvos ūkininkų piniginėse viskas gerai.

„Per mano keliolikos metų praktiką šie metai finansiniu atžvilgiu yra bemaž vieni sudėtingiausių šalies ūkininkams“, – sako žemės ūkio ekonomikos specialistas, MB „Skaičiai žemdirbiams“ direktorius Ignas Jankauskas.

Portale manoūkis.lt publikuota žinutė apie zarasiškio ūkininko sunkumus po pernykštės sausros, pasak Igno, yra tik vienas pavyzdžių, į kokią blogą finansinę situaciją pakliuvo daug Lietuvos ūkininkų. Deja, apie šią problemą niekas viešai nekalba, tačiau ją aiškiai mato būtent tie, kas dirba ūkių finansų valdymo srityje.

Ignas Jankauskas sako, kad tokių dramatiškų metų ūkiams, ko gero, nėra matęs

„Į mus kreipiasi įvairių poreikių ūkininkai, neretai tie, kurių piniginiai srautai jau nebesueina. Pastebėjome, kad šiais metais ypač daug tokių ūkių, kurie pardavė visą pernykštį derlių, tačiau gautų lėšų neužteko netgi sąskaitoms už einamųjų metų išlaidas (trąšas, kurą, sėklas ir pan.) apmokėti, jau nekalbant apie žemės nuomą, technikos lizingą ir kitus ilgalaikius finansinius įsipareigojimus“, – teigia I. Jankauskas.

Finansus nukarpė kainų žirklės

I. Jankausko nuomone, ūkiai įklimpo į skolas dėl kelių priežasčių. Viena jų – orų negandos, padariusios derliaus nuostolių. Kai kurių ūkių pasėlius suniokojo kruša, kitus išdžiovino sausra.

Vis dėlto labiausiai visus ūkius veikė kainų žirklės, kurios turbūt per visą ūkininkavimo istoriją tokios didelės nėra buvusios.

„Grūdų augintojai visą sezoną patiria išlaidų, o pajamos būna tik metams baigiantis, pardavus derlių. Jos nebūtinai yra tokios, kurios atitinka patirtas sąnaudas. Visi žino, kad, pavyzdžiui, trąšų kainos rinkoje koreliuoja su grūdų kainomis: jeigu trąšų kaina kyla 20 proc., tai ir grūdai maždaug tiek pabrangsta. Tačiau šį kartą nutiko visiškai kitaip“, – sako I. Jankauskas.

Žaliavų kainos pasiekė aukščiausią lygį būtent auginimo sezono metu, o po javapjūtės (grūdų prekybos laiku) jie buvo pigūs. Be abejo, dalies derliaus (rekomenduojama – iki trečdalio) kainas ūkininkai fiksuoja iš anksto, daugelis tą ir darė, tačiau likę grūdai parduoti gerokai pigiau negu ūkininkų patirtos sąnaudos. Su tokia situacija susidūrė daugybė šalies ūkių.

„Drįsčiau teigti, kad ne mažiau kaip pusė ūkių palietė tokios kainų žirklės. Tik ne visus jos veikė vienodai. Vieni gal turėjo šiokią tokią finansinę pagalvę – buvo pasitaupę. Kiti galbūt turėjo galimybę skolintis trūkstamų lėšų. Deja, ne visi“, – sako pašnekovas.

Valstybė tapo vienu rizikingiausių partnerių

Kaip žinome, paskelbus pandemiją, prasidėjus karui Ukrainoje, valstybė sudarė galimybes ūkininkams gauti lengvatines paskolas. Pasak I. Jankausko, vienu etapu buvo galima gauti kreditus iki 3 metų, vėliau – iki 6 metų trukmės.

„Šiemet kaip tik baigiasi kreditai, kuriems suteikta 3 metų garantija. Tačiau valstybė nesutinka jų pertvarkyti į ilgesnius. O būtent dabar ir pradeda jaustis stipriausi karo poveikio žemės ūkiui padariniai, kai kilo trąšų kainos ir į rinką paleista daug pigių grūdų“, – aiškina I. Jankauskas.

Anot jo, deja, jokių lengvatinių kreditinių priemonių žemdirbiams nebėra, o esamų valstybė nesutinka pertvarkyti, įsiskolinusių ūkių turtas areštuojamas. Taigi, šiuo požiūriu valstybė netgi skriaudžia sunkioje situacijoje atsidūrusius žemdirbius.

Galima išeitis – refinansavimas   

Visus turimus kreditus refinansuoti, padarius vieną ilgalaikį kreditą – vienas būdų, kaip išbristi iš sudėtingos situacijos, teigia I. Jankauskas.

„Ūkiai, kuriems pavyko susitarti su kreditoriais ir skolas atidėti vieniems metams, tik užsiprogramuoja labai sudėtingus mažiausiai du tris sezonus ateityje. Problema gilėja, nes žemės ūkyje patirto nuostolio per vienus metus praktiškai neįmanoma kompensuoti, nebent tie metai pajamų atžvilgiu yra nematytos sėkmės“, – sako jis.

I. Jankauskas pataria visus skolose įklimpusio ūkio kreditus (ne tik už trąšas ar techniką) surinkti į vieną ir refinansuoti ilgalaikiu 10–15 metų nauju kreditu. Tokiu atveju ūkis galėtų lengviau atsikvėpti ir dirbti toliau, pamažu atidavinėdamas skolą.

Daugeliu atveju, pasak ekonomisto, toks būdas išgelbėja įsiskolinusius ūkininkus, nebent jie turi beviltiškų ir seniai besitęsiančių skolų. 

Dramatiški metai

Tokių dramatiškų metų mūsų ūkiams, kokie susiklostė dabar, I. Jankauskas, ko gero, nėra matęs per keliolikos metų darbo ūkių finansiniais klausimais praktiką.

„Anksčiau tik kas 2–3 metus susidurdavome su beviltiškoje situacijoje esančiu ūkiu, kuris jau priverstas bankrutuoti. O per pastaruosius metus jau vien aš žinau kelis ūkininkus, kurie paskelbė fizinių asmenų bankrotą. Ūkininkai bankrutuoja tyliai, skaudžiai, nes tai paliečia visą ūkininko šeimą, kūrusią ūkį visą gyvenimą. Liūdna tai matyti“, – apgailestauja ekonomistas.

Jis pastebi, kad ir seniau buvo prastesnių žemės ūkiui metų, skolų, bet skaičiai susidarydavo mažesni, o perspektyvos išlikdavo geresnės. Dabar skolos didžiulės, o ateitis – neaiški.

„Seniau įdėjus pastangų būdavo galima išgelbėti kokius 80 proc. įsiskolinusių ūkių. Dabar tokių ūkių, geriausiu atveju, galima išgelbėti gal tik 50 procentų“, – nelinksmai kalba I. Jankauskas.

Nepatartina išleisti viso uždirbto pelno

Žemės ūkio ekonomikos specialistas pataria – jeigu atsirado daugiau pajamų, nebūtina jų visų iš karto išleisti, reikia formuoti tam tikras ūkio finansų atsargas.

„2022 metai buvo neblogi, daugelis ūkių gavo daugiau pajamų ir už pieną, ir už grūdus. Tas sugundė ūkininkus daugiau pirkti, dar papildomai pasiskolinus ir tikintis, kad palankios žemės ūkio produkcijos kainos laikysis ilgesnį laikotarpį. Deja, išleistos santaupos, kritusios kainos dabar atsisuko į ūkius blogąja puse“, – aiškina I. Jankauskas.

Pasak jo, žemės ūkyje veikia cikliškumas. Dėl to investuojant į ūkį reikia vadovautis tokiomis taisyklėmis: į ilgalaikį turtą investuoti ilgalaikiais kreditais.

„Tačiau matome, kad nemažai ūkininkų turi trumpų kreditų technikai pirkti – 2–3 metams. O technika atsiperka per tikrai ilgesnį laiką. Natūralu, kad toks kreditas nesaugus, nes, netikėtai kritus ūkio pajamoms, nebeįmanoma jo padengti“, – teigia I. Jankauskas.    

Perkant žemę patariama skolintis ne mažiau kaip 20-iai metų, techniką – 5–7 metams.

I. Jankauskui tenka daug važinėti po Lietuvą – tiek daug neapsėtų laukų, neapdirbtų plotų, netgi nenukultų pernykščių pasėlių, kiek šį pavasarį, jam neteko matyti. Žinoma, kai kur sėja vėlavo dėl šlapių dirvų, tačiau ne tik dėl to. Apleisti laukai rodo ir prastą ūkių finansinę būklę.

„Kol varžytinės vyksta, kol ūkininko ūkis dar nėra galutinai išparduotas, tol laukų niekas ir nedirba. O tokių laukų šiemet kaip niekada daug“, – konstatuoja pašnekovas.