„Šiandien būtina pradėti diskusiją apie pieno kooperatyvų vaidmenį, pieno supirkimo punktų išsaugojimą ir valstybinio maisto rezervo integravimą į vietinę gamybos grandinę, – sako Kauno r. ūkininkų sąjungos pirmininkas Mindaugas Maciulevičius.

Lietuvos pieno sektorius susiduria su struktūrine problema, kuri gerai matoma per kainų svyravimų ar atskirų pieno supirkimo punktų uždarymo prizmę. Tačiau šios problemos kontekstas platesnis – ji turi ekonominį, socialinį ir nacionalinio saugumo matmenį.

Kalbu apie pieno supirkimo punktų nykimą regionuose, kooperatyvų vaidmens silpnėjimą ir sisteminę kainų diskriminaciją, su kuria susiduria tie rinkos dalyviai, kurie palaiko smulkiųjų pieno gamintojų infrastruktūrą.

Didieji pieno perdirbėjai optimizuoja savo veiklą: uždaro nuostolingais laikomus supirkimo punktus, trumpina pieno surinkimo maršrutus ir orientuojasi į stambesnius ūkius, iš kurių pieną surenka tiesiogiai. Toks verslo sprendimas ekonomiškai suprantamas, kaip ir jo pasekmės regionams – daugelyje kaimiškų savivaldybių išnyksta alternatyvūs supirkimo kanalai, o smulkieji pieno gamintojai lieka be realios galimybės realizuoti produkciją.

Šioje situacijoje žemės ūkio kooperatyvai, ypač tie, kurie išlaiko pieno supirkimo punktus, lieka vieninteliai pieno surinkimo operatoriai tam tikrose teritorijose. Jie surenka pieną iš ūkių, kurie kasdien pristato 50, 100 ar 200 litrų – kiekius, kurių pieninėms individualiai surinkti neapsimokėtų. Tad kooperatyvai atlieka ir socialinę funkciją: palaiko kaimo gyventojų pajamas, gyvybingumą ir regioninę maisto tiekimo infrastruktūrą.

Paradoksalu, kad būtent šie kooperatyvai rinkoje patiria didžiausią kainų spaudimą. Kai rinkoje trūksta žaliavinio pieno, kooperatyvų tiekiamas pienas yra paklausus ir superkamas beveik rinkos vidurkiui artima kaina. Tačiau vos susidaro perteklius, kooperatyvai tampa pirmąja amortizacine grandimi – jiems pieno supirkimo kainos krenta sparčiau ir labiau nei rinkos vidurkis. Šiuo metu kai kuriuose regionuose skirtumas, palyginti su bendra vidutine supirkimo kaina, sudaro 7–8 centus už kilogramą pieno.

Šis kainų spaudimas dažnai aiškinamas prastesne pieno kokybe: didesniu bakterijų kiekiu, somatinių ląstelių rodikliais ar termostabilumo ypatumais. Tačiau praktika rodo, kad į šiuos kokybės kriterijus žiūrima gana lanksčiai, kai rinkoje susidaro pieno trūkumas. Tai verčia daryti išvadą, jog dalis šių argumentų naudojami vien kainos spaudimo strategijai pateisinti.

Svarbu pabrėžti, kad kooperatyvų surenkamas pienas atitinka ES nustatytus minimalius saugos reikalavimus, yra tinkamas perdirbimui į pieno miltus, sviestą, sūrius ir kitus produktus, ir negali būti laikomas netinkamu maisto gamybai.

Ši situacija sukuria sisteminę nelygybę: kooperatyvai prisiima didesnes socialines ir logistines sąnaudas, išlaiko punktus, darbuotojus, šaldymo infrastruktūrą, tačiau rinkoje tampa labiausiai pažeidžiama grandimi. Ilgainiui tai juos silpnina, o kartu skatina smulkiųjų pieno gamintojų pasitraukimą.

Tai jau nėra vien žemės ūkio rinkos klausimas. Tai nacionalinio saugumo problema. Šiuolaikinė maisto saugumo samprata, kurią akcentuoja Jungtinių Tautų žemės ūkio ir maisto organizacija (FAO) ir NATO strateginiai dokumentai, remiasi ne vien atsargų kaupimu sandėliuose, bet ir gamybinės bazės išlaikymu.

Decentralizuota, plati smulkių ir vidutinių gamintojų struktūra yra daug atsparesnė krizinės nei kelių stambių fermų dominavimas. Ukrainos pavyzdys rodo, kad centralizuotos didelės gamybos struktūros yra itin pažeidžiamos sutrikdžius infrastruktūrą ar tiesioginių atakų atveju.

Todėl valstybės turi būti suinteresuota ne tik kaupti pieno produktų rezervą, bet ir išlaikyti pieno gamybos tinklą regionuose. Smulkieji gamintojai ir juos aptarnaujantys kooperatyvai yra šio tinklo pagrindas.

Šiame kontekste logiškas ir sistemiškai teisingas sprendimas – valstybės maisto rezervo politikos susiejimas su kooperatine pieno surinkimo infrastruktūra. Praktinis modelis galėtų būti toks: valstybė konkurso būdu atrenka pieno perdirbimo įmones, kurios gamina pieno miltus strateginiam rezervui. Sutartinyse nustatoma, kad šiai gamybai skirtas žaliavinis pienas perkamas pirmiausia iš pripažintų žemės ūkio kooperatyvų, kurie išlaiko veikiančius pieno supirkimo punktus regionuose. Už šį pieną mokama ne dempingo, o rinkos vidurkiui artima kaina. Miltai grįžus pieno kainų augimo ciklui galėtų būti realizuojami rinkoje, taip susigražinant lėšas, bei užtikrinant tinkamumo vartoti terminus.

Tokiu būdu pasiektume kelis tikslus. Kooperatyvai gautų stabilų realizacijos kanalą ir galėtų išlaikyti supirkimo infrastruktūrą. Smulkieji gamintojai turėtų garantuotą realizacijos galimybę. Pieno miltų gamintojai gautų stabilų žaliavos srautą. Rinkoje atsirastų alternatyvus pirkėjas, kuris natūraliai ribotų galimybes manipuliuoti kainomis pieno pertekliaus laikotarpiais. O valstybė stiprintų strateginį maisto rezervą ir gamybinį atsparumą.

Tai nėra rinkos iškraipymas – tai jos stabilizavimas ir strateginės infrastruktūros palaikymas. Lygiai taip valstybė remia regionų viešąjį transportą, pašto tinklą ir sveikatos paslaugų prieinamumą kaime. Taip ir pieno supirkimo infrastruktūra turėtų būti vertinama kaip strateginė kaimo ekonomikos ir maisto saugumo dalis.

Jeigu nebus imtasi sisteminių sprendimų, natūraliai ateisime prie to, kad pieno gamyba koncentruosis keliuose stambiuose ūkiuose, regionai toliau tuštės, o krizės atveju šalis taps labiau priklausoma nuo importo ir išorės logistikos. Tai būtų tiesioginis smūgis šalies ekonominiam stabilumui ir nacionaliniam saugumui.

Todėl jau šiandien būtina pradėti rimtą diskusiją apie pieno kooperatyvų vaidmenį, pieno supirkimo punktų išsaugojimą ir valstybinio maisto rezervo integravimą į vietinę gamybos grandinę.